Naujausia LVAT praktika: nuo konkurencijos įstatymo taikymo iki teritorijų planavimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1150-520/2021 sprendė ginčą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo Konkurencijos taryba nutarė, kad pareiškėjos pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 str. 1 d. 1, 3 ir 6 p. ir 25 str. 6 d. reikalavimus, ir už pažeidimą solidariai skyrė 1 074 416 Eur baudą.

Pareiškėjos apeliaciniuose skunduose suformulavo alternatyvius reikalavimus, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą, arba pakeisti nutarimo rezoliucinės dalies 1 p., nustatant, jog pareiškėjos pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 str. 1 d. 3 p. reikalavimus, ir pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 p. sumažinant pareiškėjoms paskirtas baudas.

LVAT išsamiau pasisakė dėl kelių aspektų: abiejų pareiškėjų atsakomybės, pareiškėjoms skirtinų baudų dydžio.

Dėl solidariosios pareiškėjų atsakomybės

LVAT, įvertinusi įstatymų leidėjo atliktus Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio pakeitimus, t. y. tik nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įtvirtinus solidariąją atsakomybę, tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas SESV normų pažeidimas, pareiškėjų pažeidimo padarymo metu nacionalinės teisės normos (Konkurencijos įstatymo normos) apskritai nenustatė solidariosios atsakomybės, taip pat nenustatė tokio pobūdžio atsakomybės ir tuo atveju, jei pažeidimą padarė įmonės, sudarančios vieną ūkio subjektą (vieną ekonominį vienetą) konkurencijos teisės prasme, pripažino pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima pareiškėjų solidarioji atsakomybė. 

LVAT nurodė, kad aprašas, reglamentuojantis baudų už konkurencijos teisės pažeidimus, skyrimą nenustato tokios rūšies baudos ir jos apskaičiavimo, kaip ir baudos apskaičiavimo įmonių junginiui taisyklių, juolab tokiu būdu, kaip nutarime apskaičiavo Konkurencijos taryba: sudedant kiekvieno ekonominio vieneto narių bendrąsias pajamas ir nuo akumuliuotų bendrųjų pajamų (t. y. nuo bendrųjų pajamų, viršijančių kiekvieno junginio vieneto bendrąsias pajamas) apskaičiuojant 1 proc. 

LVAT išaiškino, kad pareiškėjų pažeidimo padarymo metu galiojusi Konkurencijos įstatymo 35 ir 36 straipsnių nuostata, kad sankcijos (baudos) skiriamos ūkio subjektams už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimus, nesant įstatymo lygmeniu aiškiai įtvirtintai specifinei (kitokiai nei administracinė teisinė atsakomybė) teisinei atsakomybei, nesant aiškiai nustatytoms apraše baudų pagal specifinę teisinę atsakomybę taisyklėms, negalima aiškinti taip, jog galėtų būti ūkio subjektams skiriama ne individualizuota, o bendra (solidari) bauda.

LVAT padarė išvadą, kad sprendžiant dėl abiejų pareiškėjų atsakomybės už nacionalinės konkurencijos taisyklių pažeidimą, pareiškėjos pagrįstai pripažintos vienu ekonominiu vienetu, tačiau nepagrįstai joms pritaikyta įstatyme nenumatytos rūšies teisinė atsakomybė ir paskirta bendra (solidari) bauda už procedūrinį pažeidimą tuo pagrindu, kad jos sudaro vieną ekonominį vienetą ir kartu padarė konkurencijos teisės taisyklių pažeidimą. Dėl to konstatavo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai pareiškėjoms solidariai paskyrė 1 074 416 eurų baudą, kai Konkurencijos įstatymas solidariosios atsakomybės juridiniams asmenims nenustatė ir buvo įtvirtinęs baudos individualizavimą.

Dėl pareiškėjoms skirtinų baudų dydžio

LVAT, siekdamas išnagrinėti pareiškėjoms paskirtos baudos teisėtumą ir pagrįstumą, toliau pasisakė dėl šiam klausimui aktualios sąvokos „praėję finansiniai metai“, taip pat ir 1 proc. metinių pajamų paskirtos baudos dydžio.

i) Dėl sąvokos „praėję finansiniai metai“

LVAT nurodė, kad paskutiniais ūkiniais metais gautų bendrųjų pajamų elementas, vadovaujantis nacionalinėmis teisės normomis, yra reikšmingas tiek bazinės baudos apskaičiavimui, tiek ir skirtinos baudos maksimaliam dydžiui nustatyti.

LVAT atkreipė dėmesį, kad aiškinant praėjusių ūkinių metų sąvoką LVAT praktikoje taip pat nurodoma, jog tam tikrais atvejais, kai objektyviai negalima remtis tų metų duomenimis (dėl jų realaus ar potencialaus nepatikimumo, neadekvatumo ar kt.), praėję ūkiniai metai gali būti siejami ir su kitu artimiausiu konkurencijos institucijos sprendimo priėmimo dienai vienų ūkinių metų laikotarpiu. LVAT nurodė, kad ESTT savo praktikoje taip pat palaiko Europos Komisijos diskreciją neatsižvelgti į paskutinius finansinius metus, ėjusius prieš tuos, kuriais buvo priimtas Europos Komisijos sprendimas, jeigu jie neatitinka ištiso dvylikos mėnesių įprastos ekonominės veiklos laikotarpio, tačiau, atsižvelgdamas į Reglamente Nr. 1/2003 nustatytos sankcijų sistemos tekstą, kontekstą ir tikslus, nurodo Europos Komisijos pareigą remtis pirmaisiais ankstesniais ištisais įprastos ekonominės veiklos finansiniais metais.

LVAT, nurodydamas kitą ESTT praktiką, pažymėjo, kad ESTT vertinimu, apibrėždama sąvoką „praėję finansiniai metai“, Europos Komisija kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į situaciją bei į Reglamentu Nr. 17 ir Reglamentu Nr. 1/2003 nustatyta sankcijų sistema siekiamus tikslus turi įvertinti siekiamą baudos poveikį atitinkamai įmonei, remdamasi apyvarta, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas. Taigi, pagal LVAT, ji gali neatsižvelgti į paskutinius finansinius metus, ėjusius prieš tuos, kuriais buvo priimtas Europos Komisijos sprendimas, jeigu jie neatitinka ištiso dvylikos mėnesių įprastos ekonominės veiklos laikotarpio, tačiau, atsižvelgdama į Reglamente Nr. 1/2003 nustatytos sankcijų sistemos tekstą, kontekstą ir tikslus, ji turi remtis pirmaisiais ankstesniais ištisais įprastos ekonominės veiklos finansiniais metais. LVAT, atsižvelgdamas į tai ir remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl 2018 metais įvykusio patronuojamosios įmonės akcijų pardavimo, sprendė, kad nėra pagrindo 2018 metus laikyti patronuojamosios įmonės įprastos ekonominės veiklos finansiniais metais. Pirmaisiais ankstesniais ištisais įprastos patronuojamosios įmonės ekonominės veiklos finansiniais metais šiuo atveju turėtų būti laikomi 2017 metai, tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatant patronuojančiajai įmonei skirtiną baudą neturėtų būti atsižvelgiama į 2018 metų bendrąsias pajamas.

ii) Dėl maksimalios (1 proc. metinių pajamų) paskirtos baudos dydžio

LVAT nurodė, kad atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų charakteristiką, jų pobūdį, tokie pažeidimai laikytini vienais pavojingiausių, kokie tik gali nutikti atliekant tyrimo veiksmus. LVAT pažymėjo, kad LVAT praktikoje ne kartą yra akcentuota, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų

LVAT, keisdamas savo praktiką, nurodė, kad didelis pažeidimo pavojingumas ipso facto (savaime) neturėtų lemti maksimalios baudos taikymo, kai aiškiai nustatoma, kad sankcijos paskyrimui įtakos nedarė nei lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės (t. y. kai tokių aplinkybių nenustatyta). Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su teisine logika, atsižvelgiant į tai, kad tokiu atveju maksimalią 1 proc. ribą siekianti bauda galėtų būti skiriama tokį sunkų pažeidimą padariusiai įmonei, nenustačius jokių sunkinančių aplinkybių, ir įmonei tokį patį sunkų pažeidimą padariusiai sunkinančiomis aplinkybėmis (nes pastaruoju atveju dėl tokių aplinkybių griežtintina sankcija vis dėlto turėtų būti mažinama iki teisės normose nustatytos maksimaliosios 1 proc. ribos). LVAT papildė, kad kitu atveju taip būtų pažeidžiamas ir įmonių nediskriminavimo skiriant baudas imperatyvas.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinius skundus atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-536-789/2021 sprendė dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymo ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius nurodymo ir sprendimo galiojimo bei jų pagrindu nurašius pinigines lėšas nuo pareiškėjui priklausančių banko sąskaitų, pareiškėjas nebeturės apyvartinių lėšų, nebegalės mokėti įmokų pagal lizingo sutartis bei patirs didelius nuostolius.

Pagal byloje esančius įrodymus paties pareiškėjo veiksmai perleidžiant didelę turto dalį ir veiklos vykdymo priemones, sumažinant veiklos apimtis ir gaunamas pajamas įtakojo jo finansinę būklę ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

LVAT atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo dėl pačios mokestinės nepriemokos fakto (pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad ginčijama ne pati nepriemoka, o jos išieškojimo būdas, galbūt pažeidžiantis pareiškėjo teises), o pareiškėjas iš esmės siekė, kad būtų sudaryta galimybė nepriemokos mokėjimą atidėti, sudaryti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką ar sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Taip pat pažymėjo, kad, Valstybinės mokesčių inspekcijai nepateikus pareiškėjui pasiūlymo dėl mokestinės paskolos sudarymo, neužkertamas kelias pačiam pareiškėjui kreiptis į Valstybinės mokesčių inspekciją dėl mokestinės paskolos sudarymo. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokį prašymą Valstybinės mokesčių inspekcijai.

LVAT vertino, kad tuo atveju, jeigu būtų pritaikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, o vėliau paaiškėtų, kad ginčyti mokesčių administratoriaus priimti administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas gali tapti apskritai neįmanomu (pvz., dėl turto perleidimo, įmonės bankroto ar kitų aplinkybių).

LVAT nurodė, kad pareiškėjo siekiamas materialinis teisinis rezultatas šioje byloje yra susijęs su mokestinės nepriemokos išieškojimo atidėjimu, mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiko ar mokestinės paskolos sutarties sudarymu. Sustabdžius nurodymo ir sprendimo galiojimą, jau bylos nagrinėjimo metu iš esmės būtų pasiektas pareiškėjo siekiamas materialinis teisinis rezultatas, o tokia teisinė situacija prieštarautų tiek protingumo, tiek sąžiningumo principui.

LVAT padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti nurodymo ir sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes pastaroji neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o atskirąjį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-280-492/2021 sprendė ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo dalies, kuria atsisakyta atsižvelgti į rengiamam Vilniaus miesto bendrajam planui pareiškėjų teiktus pasiūlymus, susijusius su jiems priklausančiu žemės sklypu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo dalį; panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie sprendimą; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ne vėliau kaip per 1 mėn. nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal teisės aktų reikalavimus tinkamai išnagrinėti pareiškėjų pasiūlymus dėl žemės sklypo ir pateikti jiems teisės aktų nuostatas atitinkantį atsakymą.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimu, kuriame buvo nurodyta, jog planavimo organizatorius pakankamai išsamiai paaiškino atmestų pareiškėjų pasiūlymų nepriimtinumą, nurodė motyvus, kodėl į pasiūlymus neatsižvelgė.

LVAT, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, padarė išvadą, kad pareiškėjų prašomu būdu jų teisės byloje negali būti apgintos, todėl jų apeliacinis skundas negali būti patenkintas, nes ginčijamų administracinių aktų panaikinimas nesukeltų tų materialiųjų teisinių pasekmių, kurių gindami savo teises bei teisėtus interesus pareiškėjai siekė kreipdamiesi į teismą, t. y. bendrojo plano sprendinių pakeitimo. LVAT nurodė, kad bendrasis planas yra ne individualus, bet norminis administracinis aktas, jo sprendiniai gali būti nuginčyti tik specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) II skyriuje nustatyta prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą tvarka. 

LVAT pabrėžė, kad bendrojo plano patvirtinimas nėra kliūtimi nagrinėjamu atveju teismui įvertinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašto (sprendimo) teisėtumą ir pagrįstumą, nes ginčas kilo dar besitęsiant bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijai, pareiškėjai tinkamai realizavo teisę teikti savo pasiūlymus. Nurodė, kad pareiškėjai turi galimybę savo pažeistas teises ginti kitomis įstatyme numatytomis priemonėmis, pvz., siekti atlyginimo už visuomenės reikmėms būtiną žemės sklypą, reikalauti žalos ar nuostolių atlyginimo už patiriamus ribojimus laisvai disponuoti nuosavybės teise, inicijuoti ABTĮ nustatyta tvarka norminę bylą dėl ginčijamų bendrojo plano sprendinių nustatymo teisėtumo ir t. t.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2106-662/2021 sprendė ginčą dėl atsakovo Aplinkos apsaugos departamento sprendimo, kuriame priskaičiuota 23 856 Eur mokestinė nepriemoka už nedeklaruotus gamtos išteklius.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento sprendimą, sumažinant apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 1 824 Eur.

LVAT nurodė, kad sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Nagrinėtu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis pažeidimą padarė netyčiniais veiksmais, tai yra pirmas tokio pobūdžio pareiškėjo pažeidimas, jis bendradarbiavo su Aplinkos apsaugos departamento pareigūnais patikrinimo metu, tinkamai vedė vandens gavybos apskaitą, nenuslėpė duomenų, turėjo leidimą žemės gelmių išteklių naudojimui, LVAT vertinimu, nebuvo pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 2016–2018 metais naudotus požeminio vandens išteklius.

LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, vykdantis ilgametę veiklą, kuriai reikalingas gamtos išteklių – geriamojo vandens, naudojimas, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Dar daugiau, pridėjo, kad, vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui, svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis, o nagrinėtu atveju pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai gresia bankrotas ir pan.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3427-502/2021 sprendė ginčą dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo, kuriuo skirta sankcija už neteisingą naudmenų deklaravimą.

Pareiškėjas žemės ūkio bendrovės kreipėsi į LVAT su skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros skundą pareiškėjui.

Byloje nustatyta, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimu pareiškėjui nebuvo skirta parama ir buvo pritaikyta 17 536,98 Eur ilgalaikė sankcija už neteisingą naudmenų deklaravimą, atsižvelgiant į Nacionalinės mokėjimo agentūros patikros vietoje rezultatus, kur konstatuota, kad pareiškėjas nė viename deklaruotame lauke nepasėjo ir neaugino deklaruotų naudmenų – pupų.

LVAT nurodė, kad byloje pateikta Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas patvirtina, kad nuokrypis nuo standartinės kritulių normos Pandėlio seniūnijai artimiausioje Rokiškio automatinės meteorologinės stoties duomenimis 2017 m. liepos mėn. buvo 235 proc.; rugpjūčio mėn. – 158 proc.; rugsėjo mėn. – 151 proc. Esant dideliam kritulių kiekiui, ribotam cheminių medžiagų naudojimui žemaūgiams pasėliams, piktžolės galėjo užgožti auginamą kultūrą. 41.       Dar daugiau, nurodė, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu paskelbė ekstremalią situaciją Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus Rokiškio miesto seniūniją, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje.

LVAT, surinktų įrodymų pagrindu, sprendė, kad pareiškėjo deklaruotuose laukuose buvo pasėtos ir augo žemaūgės pupelės, kurių derlius dėl oro sąlygų buvo nenuimtas.

LVAT sutiko su byloje pateikta išvada, kad Nacionalinės mokėjimo agentūra, administruodama paraišką bei pagal ją priimdama sprendimą dėl mokėtinų sumų ir taikomų sankcijų, tinkamai neįvertino pareiškėjo pateiktos informacijos teisingumo, neatsižvelgė į faktinių aplinkybių visumą, dėl ko pripažino, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir jį pagrįstai panaikino.

LVAT panaikino pirmosios instancijos sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, o apeliacinį skundą tenkino visiškai.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-560-968/2021 sprendė ginčą dėl praleisto termino paduoti skundą pradžios momento, kada siekiama visuomenės informavimo ir projektinių pasiūlymų viešo svarstymo procedūros ir savivaldybės administracijos pritarimo statinio projektiniams pasiūlymams pripažinimo negaliojančiais ir neteisėtais.

Pareiškėjai skunde prašė panaikinti 2020 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo miesto architekto pritarimą statybos projektiniams pasiūlymams, o skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2021 m. kovo 29 d., t. y., praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

LVAT konstatavo, įvertinęs Statybos techninio reglamento STR1.04.04:2017 61 p., 65 p. nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo akto įkėlimas į  informacinę sistemą „Infostatyba“ laikytinas tinkamu jo paskelbimu. Dar daugiau, nurodė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas pritarimas projektiniams pasiūlymams buvo patalpintas ir Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Taigi, LVAT padarė išvadą, kad skundžiamas aktas buvo paskelbtas, o tai yra objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo termino pradžia.

LVAT nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi, atidūs ir uždelsė kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą netenkinti pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir, atitinkamai, nepriimti skundo.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-493-629/2021 sprendė ginčą dėl nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas nurodė, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala trečiajam suinteresuotam asmeniui: mokyklos darbuotojams ir net pačiai mokyklai, kadangi mokyklos reorganizaciją įvykdyti ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro numatyta iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.; dalis darbuotojų būtų atleisti; kiltų masiniai darbo ginčai; mokiniai būtų perkelti į po reorganizacijos veiksiančią ugdymo įstaigą ar pereitų mokytis į kitas ugdymo įstaigas, todėl tikėtina, kad skundo tenkinimo atveju buvę mokyklos mokiniai visa apimtimi į mokyklą nesugrįžtų, kas iš esmės keistų mokyklos finansavimą ir dėl ko mokyklos darbuotojų darbo krūviai nebebūtų atstatyti, iki tol dėl sumažėjusių darbo krūvių dalis darbuotojų būtų atleisti.

Dar daugiau pasak pareiškėjo, yra didelė tikimybė, kad po reorganizacijos veiksiančiai ugdymo įstaigai perduotas mokyklos turtas nebebūtų susigražintas toks, koks buvo perduotas.

Pareiškėjas nurodė, kad  taikant reikalavimo užtikrinimo priemones net ir tuo atveju, jei skundas būtų atmestas, nebūtų pažeistas viešasis interesas, kadangi Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2020 ir 2021 metų raštais mokyklos pertvarkymui nepritarė, nurodydama, kad mokyklos reorganizavimas nėra tikslingas, nes mokykla, kaip savarankiškas juridinis asmuo, atitinka jai teisės aktuose nustatytus kriterijus.

LVAT, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento apie būsimus teisinius ginčus, kilsiančius iš darbo teisinių santykių, pažymėjo, kad vien tik ateityje kilsiančių teisminių ginčų tikimybė negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. LVAT taip pat pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepagrindė ateityje galimai kilsiančių darbo ginčų masiškumo. Be to, nurodė, kad net ir tuo atveju, jei trečiajam suinteresuotam asmeniui tektų nepakeliama finansinė našta dėl neteisėto darbuotojų atleidimo, kaip nurodė atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, savivaldybės taryba turi teisę tikslinti biudžetą ir iškilus poreikiui perskirstyti lėšas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atsiras neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

LVAT, atsakydamas į pareiškėjo kitus argumentus (dėl pakenkimo mokyklos veiklai visiems mokiniams nesugrįžus į mokyklą, taip pat dėl ne viso turto grąžinimo), pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai yra tik deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami abejonėmis ir nepatvirtinti jokiais įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokius nuostolius, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas ir pan.

LVAT pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, o atskirąjį skundą atmetė.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas