Teismai

Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostata, kuria pažeistas draudimas įveikti Konstitucinio Teismo nutarimo galią, ir jos taikymo padariniai pripažinti antikonstituciniais

onstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims („Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija“), 7 straipsnio 1 daliai („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 30 straipsnio 2 daliai („Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“), 107 straipsnio 2 daliai („Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami“), konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl bankroto bylos iškėlimo pagal fizinio asmens pareiškimą, šiam asmeniui manant, kad jis negali ir negalės sumokėti teismo nutartimi priteistų skolų, susidariusių dėl jo padarytų nusikalstamų veikų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, yra tapatus įtvirtintajam FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.), kurį Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta. Nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime įvertino kaip sudariusį prielaidas žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos ir iš esmės išvengti pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, o ją patyrusiam asmeniui (dėl jam padarytos žalos tapusiam kreditoriumi fizinio asmens bankroto procese) negauti teisingo patirtos žalos atlyginimo.

Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis tais pačiais argumentais, kurių pagrindu 2017 m. gegužės 19 d. nutarime pripažinta, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ir FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, vėl įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, koks buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi šiuo, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintu, teisiniu reguliavimu įveikta Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo galia.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo sprendimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas.

Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad draudžiama vėliau priimtais įstatymais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, koks buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Konstitucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti. Nepaisant šio draudimo yra paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, be kita ko, Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Todėl teisėkūros subjektams pagal Konstituciją negali būti suteikta galimybė įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią, t. y. galimybė tam tikrą laiką, kol Konstitucinis Teismas vėl pripažins atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, nesivadovauti Konstitucija ir teise.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) nustatęs tapatų Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažintajam pagal turinį prieštaravusiu Konstitucijai ginčijamą teisinį reguliavimą, nepaisė iš Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies kylančio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto teisinę galią ir kartu paneigė Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą ir su juo susijusį konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, be kita ko, kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įvertinus visas aplinkybes taip pat konstatuoti, kad šis aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimas, ir tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais. Nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, be kita ko, tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar dėl jo visuomenei ir valstybei netektų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcinga našta ir neatsirastų su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtinto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo, pagal kurį nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, pagrindu iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos atsiradę padariniai negali būti laikomi teisėtais, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nepaisyti Konstitucijos, be kita ko, paneigti Konstitucijos viršenybės principą ir su juo susijusį teisės viešpatavimo imperatyvą, konstitucinio teisingumo vykdymą, konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus. Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra aplinkybių, dėl kurių šio Konstitucinio Teismo nutarimo retroaktyvus taikymas būtų neįmanomas ar dėl tokio taikymo visuomenei ir valstybei tektų tokia našta, kuri būtų neproporcinga siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius, arba atsirastų su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms. Taigi visi FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, padariniai yra antikonstituciniai.

Paminėtina, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra antrasis, kuriame konstatuota, kad įstatymų leidėjas pažeidė draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto teisinę galią, ir pirmasis, kuriuo ne tik konstatuotas toks pažeidimas, bet ir antikonstituciniais pripažinti visi Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymo padariniai.

Konstitucinio Teismo informacija

Back to top button