Teismai

LAT sprendimas byloje dėl atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku esant karantinui

Vakar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija paskelbė sprendimą byloje dėl atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku esant karantinui ir konstatavo, kad karantino paskelbimas Lietuvoje neribojo tėvų ir vaikų šeiminių santykių, išskyrus jei tai buvo reikalinga dėl kitų būtinų saugaus gyvenimo priemonių taikymo.

Nagrinėjamoje byloje tėvas prašė taikyti vaiko (14 metų amžiaus) motinai sankciją už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą, kai, 2020 m. pavasarį Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, motina neleido dukteriai tiesiogiai susitikti ir bendrauti su tėvu, motyvuodama tuo, kad tėvas yra ligoninėje praktikuojantis gydytojas, todėl jis turi didesnę tikimybę užsikrėsti infekcija, be to, kartu su vaiku gyvena vyresnio amžiaus seneliai, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje.

Teismas nurodė, kad tėvą (motiną) ir jų vaikus, negyvenančius kartu, dažniausiai sieja šeiminiai santykiai, patenkantys į šeimos sampratos apibrėžimą, todėl jiems taikoma Konstitucijos garantuojama šeimos gyvenimo apsauga. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, nėra absoliuti, tačiau pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, o bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nustačius karantino režimą, gali būti nustatoma speciali gyvenimo tvarka ir taikomos saugaus gyvenimo priemonės. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, todėl ir specialios gyvenimo tvarkos nustatymas neturėtų būti tapatinimas su teisės į šeimos apsaugą paneigimu. Vis dėlto kai šeiminiai santykiai turi būti palaikomi tarp skirtinguose namų ūkiuose gyvenančių asmenų, pavyzdžiui, tėvo (motinos) ir vaiko, negyvenančių kartu, bendravimo sąlygų nustatymas tampa visos šeimos, apimančios ne tik tėvą (motiną) ir vaiką, bet ir jų kitus šeimos narius, interesu. Todėl abu tėvai turi dalytis informacija tarpusavyje ne tik apie savo ir vaiko sveikatą, bet ir apie kitus jų šeimos narius. Priešingu atveju gali kilti informacijos trūkumo problema, dėl kurios bent viena iš šalių gali būti nelinkusi sudaryti sąlygų palaikyti šeiminius ryšius su vaiku tiesiogiai bendraujant.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju motina be pakankamo pagrindo nevykdė teismo sprendimu nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, nes byloje nenustatyta, kad tėvas būtų sirgęs, jam būtų reikėję izoliuotis ar jam būtų buvę taikytos kitos saugaus gyvenimo priemonės, dėl ko tiesioginis bendravimas su vaiku būtų buvęs nesuderinamas su geriausiais vaiko interesais, o gydytojai ar kitas medicinos personalas nebuvo išskirti kaip grupė asmenų, kuriems būtų reikėję nustatyti papildomas karantino režimo priemones vien dėl to, kad jie dirba gydymo įstaigoje, kurioje yra gydomi ir COVID-19 sergantys pacientai. Nors asmenys, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje, kaip šiuo atveju vaiko seneliai, yra svarbus veiksnys, į kurį turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos, kaip teismo nustatyta, vykdymo, tačiau vien tai, kad vaikas susitiks ir bendraus su tėvu (motina), negyvenančiu su juo kartu, tiesiogiai, neturėtų būti savaime riziką didinanti aplinkybė, jei nėra nustatyta sąlygų taikyti kitas saugaus gyvenimo priemones.

Plėtodamas kasacinio teismo praktiką, teismas išskyrė šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus; 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti.

Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba, kaip yra šiuo atveju, kreiptis dėl sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones.

Išnagrinėtoje byloje teismas nusprendė, kad motina neturėjo pagrindo neleisti tėvui susitikti su dukterimi, todėl negalėjo vienašališkai keisti ir teismo sprendimu nustatytos vaiko bendravimo su atskirai gyvenančiu tėvu tvarkos vykdymo, tačiau tėvas, neatsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, kai pirmo karantino metu nebuvo žinoma, kokios priemonės yra tinkamos, siekiant apsisaugoti nuo viruso plitimo, be pakankamo pagrindo atsisakė net svarstyti galimą laikiną bendravimo su vaiku formos pakeitimą ar galimybę pasikeisti dienomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad tėvai galėjo susitarti dėl galimo laikino bendravimo su vaiku apribojimo sąlygų, pavyzdžiui, kad vaikas su tėvu išeina pasivaikščioti į lauką, susitinka virtualiai, kalbasi telefonu, vyksta pas tėvą su nakvyne, jei nėra būtinybės taikyti saugaus gyvenimo priemonių, ir pan., tačiau, tiek vienai, tiek kitai pusei esant itin priešiškoms, jų bendradarbiavimas tampa sunkiai įmanomas. Atitinkamai teismas konstatavo, kad abu tėvai netinkamai vykdo pareigą bendradarbiauti ir neužtikrina vaiko teisės palaikyti šeiminius ryšius su atskirai gyvenančiu tėvu.

Šioje byloje buvo sprendžiamas sankcijos motinai už teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą klausimas, teismas nusprendė, kad šiuo atveju motinai dėl konstatuotų vaiko teisių pažeidimų yra pagrindas skirti vienkartinę 100 Eur baudą išieškotojo naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir leisianti pasiekti sankcijos skyrimo tikslus.

Teisėja D. Vasarienė atkreipė dėmesį į tai, kad tėvų priešprieša vykdant atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką dažnai yra tėvų tarpusavio nesutarimo padarinys, galintis sukelti itin sunkias pasekmes vaikui, pavyzdžiui, kartu su vaiku gyvenantis tėvas (motina), rodydamas vaikui begalinę šilumą, iš tikrųjų siekia, kad vaikas taptų visiškai lojalus jam, o atskirai gyvenantis tėvas (motina), siekdamas būti neatstumtas, vengia drausminti vaiką, taigi vaikas gali likti be būtino suaugusiųjų vedimo, o tai gali lemti vaiko nepagarbų, manipuliatyvų elgesį ateityje. Jei dėl nuolat kylančių priešpriešų atskirai gyvenantis tėvas (motina) galiausia nustoja bendrauti su vaiku arba, kaip ir nagrinėjamoje byloje, beatodairiškai nuolat reikalauja maksimalaus vaiko dėmesio jam (jai), ne visada atsižvelgdamas į vaiko norus, vaikas ilgesnėje laiko perspektyvoje gali jaustis paliktas, atstumtas, nesvarbus, turėti mažą savivertę. Tėvai, siekdami tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir užtikrinti vaiko teises, turi stengtis ieškoti sutarimo ir geriausio būdo vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Back to top button