ESTT: Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos suteikimo ir neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo procedūromis

Reaguodama į migracijos krizę ir ą atitinkamai daugybės tarptautinės apsaugos prašytojų atvykimą Vengrija iš dalies pakeitė savo teisės aktus, susijusius su prieglobsčio teise ir neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimu. Taip 2015 m. įstatyme, be kita ko, numatyta Serbijos ir Vengrijos pasienyje sukurti tranzito zonas, kuriose taikomos prieglobsčio procedūros. Šiuo įstatymu įvesta sąvoka „krizė, susidariusi dėl masinės imigracijos“; vyriausybei paskelbus tokią situaciją nukrypti leidžiančios nuostatos taikomos kaip bendrosios taisyklės. 2017 m. naujame įstatyme numatyta daugiau atvejų, kai leidžiama paskelbti apie tokią krizinę situaciją, ir iš dalies pakeistos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo bendrųjų taisyklių. 2015 m. Europos Komisija jau buvo pranešusi Vengrijai apie savo abejones dėl jos teisės aktų prieglobsčio srityje atitikties Sąjungos teisei. Priėmus 2017 m. įstatymą atsirado papildomų problemų. Ji, be kita ko, kaltina Vengriją, kad ši, nepaisydama materialinių ir procedūrinių garantijų, numatytų direktyvose dėl procedūrų4, „priėmimo“ ir „grąžinimo“, apribojo galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra, nustatė bendrą šios apsaugos prašytojų sulaikymo sistemą, taip pat neteisėtai esantys trečiųjų šalių piliečiai priverstinai buvo palydimi iki pasienio ruožo, nesilaikant Grąžinimo direktyvoje numatytų garantijų. Šiomis aplinkybėmis Komisija Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, siekdama, kad būtų pripažinta, jog didelė Vengrijos teisės aktų šioje srityje dalis pažeidžia kai kurias šių direktyvų nuostatas.

Teisingumo Teismas, posėdžiaudamas didžiosios kolegijos sudėties, iš esmės patenkino Komisijos ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

Pirmiausia Teisingumo Teismas pabrėžė, kad jis jau išsprendė kai kurias šiame ieškinyje iškeltas problemas neseniai paskelbtame sprendime, priimtame išnagrinėjus Vengrijos teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Jis taip pat pažymėjo, kad siekdama įvykdyti šį sprendimą Vengrija nuo to laiko uždarė dvi tranzito zonas. Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad šis uždarymas neturi įtakos šiam ieškiniui, nes situacija turi būti vertinama tą Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytą dieną, iki kurios turi būti pašalinti konstatuoti trūkumai, t. y. 2018 m. vasario 8 d.

Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimo užtikrinti veiksmingą galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, nes perėję Serbijos ir Vengrijos sieną ir šia procedūra norintys pasinaudoti trečiųjų šalių piliečiai faktiškai beveik negalėjo pateikti savo prašymo. Šį įsipareigojimų neįvykdymą lėmė nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos prašymai paprastai gali būti teikiami tik vienoje iš dviejų tranzito zonų, ir Vengrijos valdžios institucijų nusistovėjusios ir bendros administracinės praktikos, pagal kurią drastiškai ribojamas prašytojų, kuriems leidžiama kasdien patekti į šias zonas, skaičius. Teisingumo Teismo nuomone, Komisija įrodė, kad tokia praktika egzistuoja, pasirėmusi keliomis tarptautinėmis ataskaitomis. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas primena, kad tarptautinės apsaugos paprašymas iki tarptautinės apsaugos prašymo registracijos, pateikimo ir nagrinėjimo yra esminis šios apsaugos suteikimo procedūros etapas ir kad valstybės narės negali nepagrįstai jo uždelsti. Priešingai, jie turi užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys galėtų jos prašyti, įskaitant ir pasienyje, kai tik išreiškia savo norą.

Antra, Teisingumo Teismas patvirtino, kaip jau neseniai nusprendė9, kad tarptautinės apsaugos prašytojams nustatyta pareiga visą prašymo nagrinėjimo procedūrą likti vienoje iš tranzito zonų yra sulaikymas, kaip tai suprantama pagal Priėmimo direktyvą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši sulaikymo sistema buvo sukurta neatsižvelgiant į Sąjungos teisės aktuose nustatytus atvejus ir nepaisant garantijų, kurios paprastai turėtų būti užtikrinamos tais atvejais. Teisingumo Teismas priminė, kad atvejai, kai leidžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, yra išsamiai išvardyti Priėmimo direktyvoje. Tačiau išanalizavęs kiekvieną iš šių atvejų jis padarė išvadą, kad Vengrijos sistema nepatenka nė į vieną iš jų. Teisingumo Teismas visų pirma nagrinėjo atvejį, kai valstybė narė gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, kad priimtų sprendimą dėl jo teisės atvykti į savo teritoriją; šis sulaikymas gali būti taikomas vykstant pasienio procedūrai, siekiant prieš suteikiant teisę atvykti patikrinti, ar prašymas nėra nepriimtinas arba ar jis nėra nepagrįstas dėl tam tikrų nustatytų pagrindų. Teisingumo Teismas manė, kad nagrinėjamu atveju sąlygos, kuriomis leidžiama sulaikyti vykdant šias pasienio procedūras, nėra įvykdytos.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Procedūrų ir Priėmimo direktyvose, be kita ko, reikalaujama, kad sulaikymas būtų skirtas raštu ir motyvuotas, būtų atsižvelgta į specialius prašytojų, kurie yra pažeidžiami ir kuriems reikia specialių procesinių garantijų, poreikius, siekiant jiems suteikti „tinkamą paramą“ arba kad nepilnamečiams sulaikymas būtų taikomas tik kaip kraštutinė priemonė. Tačiau dėl Vengrijos teisės aktuose nustatytos visuotinai ir automatiškai visiems prašytojams, išskyrus jaunesnius nei 14 metų nelydimus nepilnamečius, taikomo sulaikymo tranzito zonose tvarkos prašytojai negali pasinaudoti šiomis garantijomis.

Be to, Teisingumo Teismas atmetė Vengrijos argumentą, kad migracijos krizė pateisino nukrypimą nuo tam tikrų Procedūrų ir Priėmimo direktyvų taisyklių, siekiant palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, vadovaujantis SESV 72 straipsniu. Šiuo klausimu jis priminė, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas griežtai, ir konstatavo, kad Vengrija neįrodė būtinybės to imtis. Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Procedūrų ir Priėmimo direktyvose jau atsižvelgta į situaciją, kai valstybė narė susiduria su ypač išaugusiu tarptautinės apsaugos prašymų skaičiumi, nes specialiose nuostatose numatyta galimybė netaikyti tam tikrų įprastai privalomų taisyklių.

Trečia, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Grąžinimo direktyvą, nes pagal Vengrijos teisės aktus leidžiama išsiųsti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, prieš tai netaikius šioje direktyvoje numatytų procedūrų ir garantijų. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiuos piliečius policijos pareigūnai priverstinai palydi už užkardos, esančios žemės ruože, kur nėra jokios infrastruktūros, vos keli metrai nuo sienos su Serbija. Teisingumo Teismo teigimu, šis priverstinis palydėjimas prilygintinas išsiuntimui, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvą, nes suinteresuotieji asmenys praktiškai neturi kito pasirinkimo, kaip tik išvykti iš Vengrijos teritorijos į Serbiją. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas priminė, kad neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui, patenkančiam į Grąžinimo direktyvos taikymo sritį, prieš nusprendžiant prireikus jį išsiųsti, turi būti taikoma grąžinimo procedūra, laikantis šioje direktyvoje nustatytų materialinių ir procedūrinių garantijų, turint omenyje, kad priverstinis išsiuntimas vykdomas tik kaip kraštutinė priemonė. Be to, dėl motyvų, analogiškų jau išdėstytiesiems, Teisingumo Teismas atmetė Vengrijos argumentus, kad pagal SESV 72 straipsnį jai leidžiama nukrypti nuo Grąžinimo direktyvoje nustatytų materialiųjų ir procedūrinių garantijų.

Ketvirta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vengrija nepaisė iš principo Procedūrų direktyva bet kuriam tarptautinės apsaugos prašytojui suteiktos teisės atmetus jo prašymą likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje iki kol sueis terminas skundui dėl tokio sprendimo pateikti arba, jei buvo pateiktas skundas, kol bus priimtas sprendimas dėl jo. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, tuo atveju, jei būtų paskelbta „krizė, susidariusi dėl masinės imigracijos“, pagal Vengrijos teisės aktus numatyta naudojimosi šia teise tvarka, be kita ko, įpareigojimas likti tranzito zonose, kuris prilygintinas Procedūrų ir Priėmimo direktyvoms prieštaraujančiam sulaikymui, neatitinka Sąjungos teisės. Kita vertus, tuo atveju, kai tokia situacija nepaskelbta, naudojimuisi šia teise taikomos sąlygos, kurios, nors ir nebūtinai prieštarauja Sąjungos teisei, nėra nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti tikslią savo teisės apimtį ir įvertinti šių sąlygų atitiktį Procedūrų ir Priėmimo direktyvoms.

ES Teisingumo Teismo informacija