Teisėjas ir dirbtinis intelektas: ar kūrinys gali būti pranašesnis už kūrėją?
Kuo robotas pranašesnis už teisėją? Kodėl kyla noras žmogų pakeisti dirbtiniu intelektu (DI)? O gal žmogus turi privalumų ir įgūdžių, kurių technologijos niekada nepakeis? VU Teisės fakulteto ir VU Tech Hub organizuotame tarpdisciplininiame seminare „Teisėjas, sprendimų priėmėjas ir dirbtinis intelektas” pranešėjai pristatė neuromokslo, psichologijos, teisės mokslų žinias apie teisėjų sprendimų priėmimo procesą, intuiciją, etikos problemas bei aptarė dirbtinio intelekto pranašumus ir trūkumus prieš teisėjus-žmones.
VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros tyrėja dr. Dovilė Valančienė iškėlė klausimą, kodėl kyla noras pakeisti teisėją? Mokslininkė papasakojo apie neuromokslų ir teisės sąveiką bei pristatė, kas veikia racionalų ir emocinį teisėjų sprendimų priėmimą. Pasak jos, moksliniai tyrimai rodo, kad daugelis teisėjų nepritaria, jog emocijos daro įtaką jų sprendimams ir mano, kad šiuos priima tik racionaliu būdu. Visgi, nors gali pasirodyti, kad šaltu, racionaliu protu priimami sprendimai turėtų būti teisingesni, mokslininkai mano, kad taip nėra: „teisėją norima pakeisti DI, siekiant išvengti klaidų. Bet, iš kitos pusės, turime atsakyti sau į klausimą, ar tikrai norime daugiau formalizmo, robotų? Mokslininkai teigia, kad teisingiausi sprendimai priimami derinant šaltą ir karštą, emocinį protą. O šiai dienai neįmanoma sukurti roboto su emociniu intelektu.”
VU Filosofijos fakulteto asistentė dr. Dovilė Petkevičiūtė-Barysienė papasakojo apie ekspertų intuiciją ir svarstė, ar tai mitas, ar sprendimo priėmimo įrankis? Mokslininkės teigimu, intuicija yra niekas kitas, kaip pažinimas. Esą kartais ji mistifikuojama, vadinama 6-uoju jausmu, tačiau tyrimai rodo, jog tai tiesiog atpažįstami dalykai pagal seniau buvusius pojūčius. Visgi teisėjo profesija patenka į žemo validumo aplinką, tai reiškia, kad sunku numatyti ateities scenarijus pagal senesnius pojūčius ir pavyzdžius – kaip tam tikra bausmė paveiks žmogų, ar jis ateityje nusikals ir t. t. „Naudojant algoritmus bus mažiau klaidų, taip pat bus sumažintas teisėjų kognityvinis krūvis. Visgi negalima aklai pasitikėti DI, reikia turėti aiškų, patvirtintą kriterijų sąrašą, didelį kiekį panašių atvejų, kurių keitimosi tikimybė būtų maža,” – sako D. Petkevičiūtė-Barysienė.
VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorė dr. Neringa Gaubienė papasakojo apie dirbtinio intelekto pranašumus ir trūkumus teisėjo darbe. Pasak jos, DI ir teisėjas yra iš principo nesulyginamos kategorijos ir yra skirtingos kilmės, todėl diskutuoti, kuris pranašesnis, yra beprasmiška: „manoma, kad DI gali būti nešališkas, todėl yra pranašesnis už teisėją. Tačiau bylos, kuriomis apmokomos DI sistemos, yra išspręstos žmogaus, taigi ar tikrai DI galima vadinti nešališku? Be to, daugelis teisinių problemų reikalauja ne tik racionalumo, bet ir skirtingų suvokimų, emocijų balansavimo, to DI pademonstruoti negali. Dėl to kyla klausimas, ar statistika yra teisingumo šaltinis? Nes DI sistemų apdoroti duomenys yra statistiniai duomenys, taigi nustatytų koreliacinių prigimtis yra tiesiog statistinė.”
VU Teisės fakulteto doktorantės Inetos Breskienės nuomone, DI yra šališkas ir jau buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, DI diskriminavo juodaodžius. Pasak jos, šališkas algoritmas gali padaryti daug žalos, o tam įtaką daro keli esminiai ir sunkiai sukontroliuojami veiksniai: jį sunku atriboti nuo kūrėjo vertybių, jo duomenys gali būti nekokybiški, gali atsirasti įvairių programinės įrangos klaidų, manipuliavimo, kibernetinių atakų, taip pat riziką kelia DI sistemų nenuspėjamumas. Esą DI yra šališkas, kadangi neturi asmeninių intencijų – tai tik intencijos, kurias jiems suteikia kūrėjai.
VU Teisės fakulteto doktorantė Aurelija Šerniūtė iškėlė klausimą, ar tikrai DI priimtų geresnius sprendimus nei žmogus? Ji žaismingai modifikavo dažniausiai užduodamis klausimus šia tema ir siūlė rinktis ne teisėją ar robotą, o teisėją ir robotą bei jų bendradarbiavimą: „DI dabartinėje savo išsivystymo stadijoje pats negali priimti sudėtingų sprendimų, esame tik papildančioje technologijų stadijoje, taigi tegalime kalbėti apie elementarių užduočių ir sprendimų vykdymą.” Taip pat ji skatino pamąstyti, jei DI sugebėtų priimti mūsų suvokimu teisingus sprendimus, ar turėtų? Esą, tyrimų duomenimis, žmonės pasigenda tokių teisėjų savybių, kaip sąžiningumas, jautrumas žmogaus problemai, o robotas jų vis tiek neturi.
VU Gyvybės mokslų centro tyrėjas dr. Alvydas Šoliūnas papasakojo DI galimybes turėti emocijas, laisvą valią, sąmonę. „Dirbtinis intelektas gali demonstruoti emocijas, bet tai tėra emocijų simuliacija. Jis neturi jausmų, biologinių poreikių. Bet tos emocijos DI ir nėra reikalingos, išskyrus atvejus, kai jis bendrauja su žmonėmis,” – sako A. Šoliūnas. Pasak jo, laisvos valios dirbtinis intelektas taip pat neturi, bet, egzistuoja ir požiūris, kad jos neturi ir žmogus: „ketinimai ir sprendimai yra priimami pasąmonės, o laisva valia yra tik iliuzija. Sąmonė tik suvokia ketinimus, bet nieko nelemia. Kitų neuromokslininkų požiūriu laisva valia egzistuoja, bet jos įtaka žmogaus elgesiui yra daug mažesnė, nei buvo įprasta manyti. Pagal šį mąstymą, galima teigti, kad žmogus sąmoningai nepriima sprendimo daryti nusikaltimą, dėl to galima manyti, kad jis dėl jo net nėra kaltas.” Mokslininkas taip pat pabrėžia, kad egzistuoja nuomonė, jog laisvos valios vaidmuo yra galimybė vetuoti pasąmonės sprendimus, uždrausti tam tikrą elgseną. Visgi nėra iki galo aišku, kas yra sąmonė, taigi neaišku ir ar galima ją suteikti dirbtiniam intelektui.
VU Teisės fakulteto doktorantė Eglė Ruzgytė-Dargienė iškėlė klausimą, ar vyksta teisėjo etikos evoliucija, ar revoliucija? „Mokslininkai diskutuoja, ar tai yra neišvengiama technologijų plėtra, sprendimų priežiūros galimybė, ar teisėjo, roboto kūrėjo, roboto etikos kolizija, nauja etinė ekosistema. Iš to seka įvairi problematika, kaip kad etikos pritaikymo, roboto teisinio statuso, reglamentavimo, etinių reikalavimų ir atsakomybės paskirstymo,” – sako doktorantė. Pasak jos, dažniausiai pažeidžiami teisėjų etikos principai yra pareigingumas ir teisingumas bei nešališkumas, kurie ateityje, greičiausiai, įgis visai kitokį atspalvį ir reikšmę. Kiti aspektai, kaip kad pagarba žmogui, konfidencialumas, vargu ar galės būtų išugdomi DI. Pranešimo pabaigoje E. Ruzgytė-Dargienė kvietė visus atsakyti į esminį klausimą: ar įmanoma, jog kūrinys būtų pranašesnis už kūrėją?