LAT: tiek viršvalandinis darbas, tiek darbas naktį ar poilsio dieną pasižymi nukrypimu nuo įprastų darbo sąlygų, tačiau tai yra skirtingi darbo teisės institutai, besiskiriantys savo taikymo atvejais ir sąlygomis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija lapkričio 27 d. priėmė nutartį dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį ir nakties darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, taip pat pasisakė dėl teisės normų, skirtų įrodinėjimui. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, įvertinęs darbo ir poilsio laiko ypatumus, priėjo prie išvados, kad šeštadienis ir sekmadienis transporto srityje nėra laikomi bendromis poilsio dienomis. Teismai pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė davė jam nurodymą važiuoti būtent naktį, ir priėjo prie išvados, kad ieškovas, pats nusprendęs dirbti naktį, neturi pagrindo tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį.

LAT teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos atsakovei nustatymas, t. y. reikalavimas, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodytų, jog ji nedavė ieškovui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko atsakovė objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pirmiau nurodytoms taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovas, priėjo prie tinkamos išvados dėl faktinių aplinkybių, susijusių su darbdavės nurodymo dirbti viršvalandžius (ne)egzistavimu, įrodinėjimo naštos paskirstymo.  Aktyvus teismo vaidmuo darbo bylose nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.

Kartu kasacinis teismas pabrėžė, kad tiek viršvalandinis, tiek nakties darbas pasižymi nukrypimu nuo įprastų darbo sąlygų, susijusių su darbo laiko trukme ir režimu, tačiau, nepaisant šio panašumo, jie yra skirtingi darbo teisės institutai, besiskiriantys savo taikymo atvejais, sąlygomis ir panašiai, todėl nėra galima teismų praktikos dėl viršvalandinio darbo taikyti ir apmokėjimui už darbą naktį.  Teisėjų kolegijos vertinimu, krovinių vežimo transporto priemonės vairavimas naktį, priklausomai tiek nuo objektyvių veiksnių (pvz., oro sąlygų, kelių būklės, transporto priemonių srauto ir pan.), tiek nuo subjektyvių veiksnių (pvz., vairuotojo sveikatos būklės, savijautos, jo vairavimo įgūdžių ir pan.), gali kelti grėsmę saugiam eismui keliuose, kita vertus, nėra pagrindo laikyti, kad toks darbas visais atvejais pats savaime, be papildomų rizikos veiksnių, kelia nurodytą grėsmę. Tokią grėsmę keliančiu paprastai laikytinas vairuotojo darbas, atliekamas pažeidžiant imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbdavys, jeigu jis atsisako mokėti darbuotojui – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui – už nakties darbą, turi pareigą įrodyti, jog tokio darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose.

Darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevenciškų priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbdavys, nevykdantis pirmiau įvardytų pareigų, turi prisiimti neigiamus padarinius, susijusius su mobiliajam darbuotojui taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų nesilaikymu, o šiuo (neigiamų padarinių prisiėmimo) aspektu turimos omenyje ne tik valstybės sankcijos, įskaitant ir finansines, taikomos darbdaviui, kaip transporto ūkio subjektui, už jo darbuotojo padarytus pažeidimus, bet ir teisės panaudoti darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimų faktus prieš patį darbuotoją neturėjimas.

Šioje byloje teismai nustatė, kad ieškovas pats savarankiškai organizavo savo darbą, darbo ir poilsio laiko trukmę, tačiau teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, jog ieškovas nedirbtų naktį. Konstatuodami, kad ieškovo darbas, atliktas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, už kurį ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokesčio, teismai neidentifikavo ir procesiniuose sprendimuose nenurodė, kada konkrečiai ieškovo dirbtas darbas naktį, už kurį ieškovas šioje byloje prašė priteisti darbo užmokestį, yra vertinamas kaip kėlęs grėsmę saugiam eismui keliuose, taip pat nenurodė konkrečių tokį vertinimą pagrindžiančių argumentų ir aplinkybių.

LAT teisėjų kolegija vėlgi nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis mokėjimo, be pagrindo rėmėsi ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota aiškinant darbo teisės normas, reglamentuojančias viršvalandinį darbą.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog, ekspertizę skiriančiam teismui nusprendus, klausimai ekspertizei atlikti gali būti suformuluoti ir taip, kad eksperto išvada, parengta pagal teismo pateiktus klausimus, būtų sąlyginė, t. y. kad jos pagrįstumas (objektyvumas, patikimumas) besąlygiškai priklausytų nuo konkretaus teisinių klausimų išsprendimo rezultato. Eksperto išvadai esant sąlyginei, teismas ja gali remtis tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais ir teismas jas pripažįsta nustatytomis. Pažymėtina ir tai, kad, nustatydamas ir suformuluodamas klausimus ekspertui, teismas, disponuodamas savo diskrecija, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, gali tiesiog sutikti su šalies pateiktais klausimais, kuriais ši pageidauja gauti eksperto išvadą, ir jų niekaip nerevizavęs pateikti ekspertui.