Generalinis advokatas siūlo pripažinti, kad Lenkija neįvykdė ES teisės reikalavimų, sumažinusi pensijinį amžių teisėjams
Europos Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė Lenkijos Respublikai ieškinį dėl dviejų pagrindų. Pirma, Komisija tvirtina, kad 2017 m. liepos 12 d. Įstatymas, iš dalies keičiančiame Įstatymą dėl bendrosios kompetencijos teismų organizavimo ir tam tikrus kitus įstatymus, nustačiusi moterų pensinį amžių – 60 metų, o vyrų – 65 metus, kai anksčiau pensinis amžius abiem lytims buvo 67 metai, dirbančių bendrosios kompetencijos teismų teisėjais, prokurorais ir Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjais, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 157 straipsnį, taip pat pagal 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo.
Antra, Komisija tvirtina, kad pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymu sumažinusi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pensinį amžių ir kartu pagal tą patį įstatymą suteikusi teisingumo ministrui įgaliojimus pratęsti atskirų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų tarnybos laiką, Lenkija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatas ( Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse) su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatomis.
Birželio 20 dieną byloje generalinis advokatas Ebgeni Tanchev pateikė išvadą byloje ir joje siūlo pripažinti, kad Lenkija šiais klausimais neįvykdė ES teisės reikalavimų. Generalinis advokatas teigė, kad Lenkijos argumentus dėl pozityvios diskriminacijos galima atmesti, nes Teisingumo Teismo jurisprudencijoje numatyta, jog pozityviomis diskriminacijos priemonėmis „būtent moterims suteikiant privalumų, siekiama pagerinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje arba siekti karjeros tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir vyrų“. Atsižvelgiant į tai, kad į pensiją išėjusios moterys teisėjos nebekonkuruoja darbo rinkoje arba nebesiekia karjeros, jokiu būdu negalima Komisijos ginčijamų priemonių laikyti pozityviosios diskriminacijos priemonėms pagal Direktyvos 2006/54 3 straipsnį ir SESV 157 straipsnio 4 dalį. Be to, taisyklės, kuriomis įtvirtinamas tradicinis vaidmenų pasidalijimas ateityje, neturėtų būti laikomos lygybės skatinimo priemonėmis. SESV 157 straipsnio 4 dalyje nurodytas „užmokestis“ šiuo tikslu negali lemti tokio pasidalijimo, nors ir netyčia. Be to, ginčijamai priemonei trūksta išsamumo. Ji netaikoma vyrams, kurie prarado karjeros galimybių dėl vaiko auginimo, arba moterims, kurios niekada nebuvo su ja susijusios.
Pakeitimo įstatymas nepadeda užtikrinti teisėjų nepašalinamumo ir jų nepriklausomumo, kaip to reikalaujama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Įgaliojimų nepertraukiamumas pats savaime yra pagrindinis tarptautinių žmogaus teisių apsaugos priemonių, pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP), dėl kurio valstybės narės bendradarbiavo. Tokios priemonės jau seniai laikomos Sąjungos teisinės sistemos bendrųjų principų turinio šaltiniais. Teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas turi būti taikomas kartu su apsaugos priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią de facto teisėjų atleidimu.
Per posėdį Lenkija pripažino, kad pagal 2017 m. liepos mėn. pakeitimo įstatymą iki šiol 26 teisėjams buvo atsisakyta pratęsti pensinį amžių iki 70 metų. Remiantis Lenkijos atstovo per teismo posėdį pateiktais atsakymais į klausimus, šis skaičius gali siekti 112 teisėjų, atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio priemonių poveikį. Atsižvelgiant į nepriklausomumo reikalavimą, šioje byloje nagrinėjamos priemonės, kaip ir priemonės, nagrinėtos byloje Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (bylos nr. C‑619/18), reiškia, kad vienu metu perduodami įgaliojimai vykdomosios valdžios atstovui, o šiuo atveju bent jau teisingumo ministrui, pratęsti teisėjų tarnybos laiką, o įstatymuose – numatyta galimybė sumažinti teisėjų pensinį amžių. Tai neatitinka objektyvaus nešališkumo principo, kuris užtikrinamas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtinybė užtikrinti nepriklausomybę ir nešališkumą „reikalauja, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo, kadencijos bei susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių abejonių dėl to, jog šiam teismui nedaro įtakos išoriniai veiksniai, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu“.
Šiuo atveju svarstoma ne tai, kad Lenkijos teisėjams trūksta profesionalumo ir tai, kad jų sprendimai gali būti iškreipti dėl šališkumo, kol bus priimtas teisingumo ministro sprendimas dėl tarnybos laiko pratęsimo, tačiau tai, ar visuomenė gali teisėtai manyti, kad nagrinėjama tvarka gali pažeisti proceso, kuriame dalyvauja vykdomosios valdžios institucija šiuo jautriu laikotarpiu, nešališkumą; šis laikotarpis gali trukti gana ilgą laiką, atsižvelgiant į tai, kad teisingumo ministras neturi jokio laiko apribojimo, per kurį turi priimti sprendimą. Be to, dėl apsaugos priemonių trūkumo, pavyzdžiui, skaidrumo ir teisminės peržiūros, padėtį dar labiau apsunkina visuomenės požiūriu teisėtas šališkumo supratimas.
Generalinis advokatas pabrėžė, kad nustačius ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, konstituciniame lygmenyje svarbu yra tai, kokią Teisingumo Teismas turi kompetenciją pakeisti nacionalinius konstitucinius teismus ir Europos Žmogaus Teisių Teismą, kai priima sprendimus dėl pagrindinių teisių pažeidimų. Pagarba ES ir valstybių narių kompetencijos sričiai Sąjungos teisės sistemoje yra tokia pat svarbi kaip pagrindinių teisių apsauga. Todėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinė taikymo sritis yra susijusi, kalbant apie teisėjų nepašalinamumą ir nepriklausomumą, tik su struktūrinėmis problemomis konkrečioje valstybėje narėje; šiuo atveju taip yra dėl to, kad įstatymas, kurį Komisija ginčija, daro poveikį visoms teisminėms institucijoms. Jie gali būti geriausiai apibūdinti kaip sisteminiai ar bendri trūkumai, kurie „kompromituoja“ teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo esmę.
