ESTT: lėšos, skiriamos tam tikriems viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikėjams, laikytinos suteikiančiomis jiems atrankinį pranašumą ir galinčiomis daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai

Gegužės 15 dieną ES Teisingumas Teismas (ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą byloje AB „Achema“, AB „Orlen Lietuva“, AB „Lifosa“ prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK). Pareiškėjos eksploatuoja kogeneracines jėgaines, kuriose pagamintą elektros energiją suvartoja savo pačių ūkiniams poreikiams tenkinti ar ją tiekia jų teritorijose veikiantiems juridiniams asmenims. Trūkstamą elektros energiją jos perka iš nepriklausomų šios energijos tiekėjų. Pagal teisės aktus pareiškėjos pagrindinėje byloje privalo mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP). Ginčijamu nutarimu VKEKK nustatė įvairias VIAP lėšas 2014 metams ir VIAP kainą elektros energijos galutiniams vartotojams ir tam tikriems elektros energijos gamintojams. Pareiškėjai pagrindinėje byloje kreipėsi į teismą panaikinti nutarimo tam tikrus punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui  prejudicinius klausimus, susijusius su VIAP schema ir valstybės teikiama pagalba.

ESTT pasisakė, kad:

• Sutarties dėl ES veikimo (SESV) 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad lėšos, skirtos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, kaip antai viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje, schemai finansuoti, yra valstybės ištekliai;
• SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, kai perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams mokamos viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje finansuoti skirtos lėšos siekiant kompensuoti nuostolius, patirtus dėl pareigos pirkti elektros energiją iš tam tikrų jos gamintojų už fiksuotą kainą ir ją balansuoti, ši kompensacija yra nauda, suteikta elektros energijos gamintojams;
• Kai lėšos yra skiriamos tam tikriems viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikėjams, laikytinos suteikiančiomis jiems atrankinį pranašumą ir galinčiomis daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai;
• Valstybės intervencija, kaip antai viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje schema, neturi būti laikoma kompensacija už paslaugas, kurias teikia naudą gaunančios įmonės, vykdydamos įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415), nebent LVAT konstatuotų, kad kuri nors iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje iš tikrųjų tenkina to sprendimo 88–93 punktuose nurodytas keturias sąlygas;
• Valstybės intervencija, kaip antai viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje schema, turi būti laikoma iškraipančia konkurenciją arba galinčia ją iškraipyti.

ESTT atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo tų, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jų tiekimo zonoje pagamintą energiją už nustatytas minimalias kainas negali būti laikoma intervencija naudojant valstybės išteklius, nes nėra jokio tiesioginio arba netiesioginio valstybės išteklių perdavimo šios rūšies elektros energijos gamintojams. Nagrinėjamu atveju lėšų administratoriui pavesta administruoti privalomus visų galutinių elektros energijos vartotojų mokėjimus, priskirtinus prie valstybės išteklių, ir perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams nustatyta VIAP įsigijimo pareiga kompensuojama sumokant šiems operatoriams VIAP lėšas.

Jokioje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatoje elektros energijos gamintojams nenustatyta pareiga dalyvauti aukcionuose, kurie tam tikrais atvejais jiems leistų pasinaudoti nurodytu tarifu. Tokiomis aplinkybėmis jų dalyvavimas šioje pardavimo sistemoje ir perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams mokama kompensacija leidžia šiems gamintojams parduoti elektros energijos kiekius už didesnę nei rinkos kainą ir bet kuriuo atveju parduoti daugiau.

Yra nurodytos keturios VIAP lėšų gavėjų kategorijos. Tai įmonė, kuri įgyvendina strateginį projektą „NordBalt“, įmonės, kurioms pavesta užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą konkrečiu laikotarpiu, saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtotojai, kurių atžvilgiu valstybė nusprendė nebevykdyti įsipareigojimų ir kuriems kompensuojami jų realiai patirti ir rinkos sąlygas atitinkantys nuostoliai, ir perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriai, siekiant kompensuoti jų realius nuostolius, patiriamus vykdant įpareigojimą iš VIAP teikiančių elektros energijos gamintojų nustatyta kaina supirkti elektros energiją ir ją balansuoti.

Elektros energija yra tarpvalstybinės prekybos dalykas, VIAP lėšų mokėjimas išvardytiems VIAP teikėjams gali turėti poveikį minėtų valstybių narių tarpusavio prekybai.

2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 88–93 punktuose nustatyta, kad tokia intervencija nebūtų kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, turi būti tenkinamos tam tikros sąlygos: pirma, naudą gaunančiai įmonei turi būti faktiškai pavesta vykdyti įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, o tie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti; antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti; trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurių patiriama vykdant įpareigojimus teikti viešąją paslaugą; ketvirta, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių įpareigojimams teikti viešąją paslaugą vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi, vykdydama šiuos įpareigojimus, analize.