Kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimas korupcinio pobūdžio tarnybiniams nusižengimams tirti neprieštarauja Konstitucijai
Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalies nuostata „kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <…> tarnybinius nusižengimus“, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 2 dalies nuostata „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <…> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <…>“. Neprieštaravusia Konstitucijai pripažintos ir Vidaus tarnybos statuto (toliau – VTS) 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostata „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <…> Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją <…>“.
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
Šioje konstitucinės justicijos byloje tirta KŽĮ, VTĮ ir VTS nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką galėjo (gali) būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, be kita ko, teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos kartu. Nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamybę, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, t. y. ne tik teismo motyvuotu sprendimu ir ne tik pagal įstatymą, arba jei įstatymuose nebūtų nustatytos atitinkamos asmens teisių apsaugos garantijos, skirtos apsaugoti asmenį nuo savavališko ar neteisėto kišimosi, be kita ko, į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti, ir savo nutarimuose ne kartą pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, be kita ko, teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Šiai bylai aktualiu teisės į privatumą aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad bet kuris asmuo, taip pat ir valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus ne tik daromas tam tikras poveikis to asmens elgesiui, bet ir įsikišama į jo privatų gyvenimą.
Taigi, viena vertus, nusikalstamą ar kitą teisei priešingą veiką, tarp jų ir tarnybinį nusižengimą, padaręs ar kitaip teisės saugomus interesus pažeidęs ar atskiriems asmenims, visuomenei ar valstybei žalą padaręs asmuo, be kita ko, valstybės tarnautojas (pareigūnas), neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų ar veikia viešųjų interesų labui. Kita vertus, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, be kita ko, įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais, tarp jų ir tarnybinių nusižengimų tyrimui.
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių.
Šiai bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip yra konstatavęs anksčiau, iš įvairių Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, be kita ko, iš 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kyla konstitucinis valstybės tarnybos skaidrumo principas; šis principas suponuoja tam tikrus reikalavimus, kurių viešosios valdžios institucijos, jų pareigūnai ir valstybės tarnautojai privalo paisyti formuodami valstybės tarnautojų korpusą; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe.
Konstitucinis Teismas pabrėžė kovos su korupcija valstybės tarnyboje svarbą. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių valstybės tarnybos skaidrumo ir viešumo principų, kyla valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad korupcija kaip socialinis reiškinys daro neigiamą tiek materialų, tiek moralinį poveikį valstybės politinei ir ekonominei sistemai, žemina valstybės tarnautojų ir pareigūnų reputaciją, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams ir sudaro prielaidas pažeisti žmogaus teises, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, taigi griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (pareigūnais), kad valstybės tarnyba būtų kvalifikuota ir sugebėtų atlikti jai keliamus uždavinius, be kita ko, užkertant kelią piktnaudžiavimui valdžia ir korupcijai valstybės tarnyboje.
Vadinasi, siekiant užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, korupcijos apraiškų ar korupcinio pobūdžio veikų užkardymas valstybės tarnyboje pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, yra vienas iš konstituciškai svarbių valstybės tikslų. Taigi, jei valstybės tarnautojas (pareigūnas) galimai daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, be kita ko, tarnybinius nusižengimus, pagal Konstituciją jam gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis daromas tam tikras poveikis jo elgesiui, kartu ribojamas naudojimasis, be kita ko, teise į privataus gyvenimo apsaugą ar teise stoti į valstybės tarnybą, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, tarp jų užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą.
Atsižvelgęs į tai, šioje byloje ginčyto teisinio reguliavimo aspektu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybės tarnautojas (pareigūnas), nesilaikantis Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnybai ir joje dirbantiems asmenims keliamų konstituciškai pagrįstų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; įstatyme turi būti nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, t. y. valstybės tarnautojo (pareigūno) atsakomybė už jo padarytus teisės pažeidimus, įskaitant tarnybinius nusižengimus; viena iš įstatymu nustatytų sankcijų už tarnybinius nusižengimus gali būti valstybės tarnautojo (pareigūno) atleidimas iš pareigų. Priešingu atveju, nenustačius galimybės taikyti tokiam valstybės tarnautojui (pareigūnui) atitinkamos teisinės atsakomybės, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją, siekiant minėtų konstituciškai svarbių tikslų, įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota ir kitų valstybės institucijų baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais slapta surinkta informacija apie asmenis; tokią informaciją naudojant gali būti ne tik daromas tam tikras poveikis valstybės tarnautojo (pareigūno) elgesiui, bet ir įsikišama į jo privatų gyvenimą. Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat iš šio principo kylančius teisėtumo, būtinumo demokratinėje visuomenėje ir proporcingumo imperatyvus, jei valstybės tarnautojui (pareigūnui) ar kitam asmeniui pritaikius įstatyme nustatytas atitinkamas valstybės prievartos priemones, skirtas visų pirma nusikalstamų veikų tyrimui, nenustatoma nusikaltimo sudėties požymių (jie neįrodomi), bet išaiškėja kitų galimai padarytų teisei priešingų veikų, be kita ko, tarnybinių nusižengimų, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, nesuderinamų su iš Konstitucijos valstybės tarnautojams (pareigūnams) kylančiais reikalavimais, požymiai arba nustatomi juos galimai padarę valstybės tarnautojai (pareigūnai), valstybės institucijoms ir pareigūnams kyla pareiga tokius teisės pažeidimus tinkamai ištirti ir, esant pagrindui, patraukti minėtus valstybės tarnautojus (pareigūnus) atitinkamon teisinėn atsakomybėn, be kita ko, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka panaudojant slapta kitų valstybės institucijų apie juos surinktą informaciją, kuri atskleidžia minėtus jų galimai padarytus teisės pažeidimus, tarp jų ir tarnybinius nusižengimus. Toks šios informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus yra pagrįstas konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais, juo siekiama apsaugoti valstybės, valstybės tarnybos ir visos visuomenės interesus, užkirsti kelią korupcijai valstybės tarnyboje, stiprinti valstybės tarnybos ir kiekvieno valstybės tarnautojo (pareigūno) patikimumą ir atsakingumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų ir statutines pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.
Taigi apibendrinant pažymėtina, kad iš Konstitucinio Teismo nutarimo aišku, jog pagal Konstituciją teisėtai apie valstybės tarnautoją (pareigūną) slapta surinkta informacija, iš kurios matyti, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) gali būti padaręs korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, gali būti panaudota atitinkamam tarnybiniam nusižengimui tirti. Kitaip tariant, pagal Konstituciją negali būti toleruojama tokia situacija, kai valstybės tarnyboje dirba toks asmuo, apie kurį valstybė turi teisėtai slapta surinktos informacijos, kuri liudija, kad šis asmuo neatitinka iš Konstitucijos jam keliamų valstybės tarnautojo lojalumo valstybei ir veiklos skaidrumo reikalavimų. Priešingu atveju Konstitucija nesudarytų prielaidų veiksmingai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, kovoti su korupcija.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo.
Šiai bylai aktualiu teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, be kita ko, tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje. Svarbu ir tai, kad valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo taip pat suponuoja jo teisę į tinkamą teismo procesą ir teisingą teismo sprendimą. Teisminio ginčo nagrinėjimo metu turi būti užtikrinta valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė išsamiai susipažinti su visa atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, be kita ko, taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį, kuri įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo išslaptinta ir perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, taip pat teisė būti supažindintam su byloje naudojamais įrodymais; be to, jis turi teisę teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą, taip pat visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines aplinkybes. Valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, be kita ko, turėti savo atstovą, jam turi būti suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai pasirengti gynybai.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas taip pat atskleidė iš Konstitucijos kylančius tinkamo teisinio proceso reikalavimus valstybės tarnautojo (pareigūno) tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinių teisingumo ir protingumo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla reikalavimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, be kita ko, valstybės tarnautojų (pareigūnų) tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrą, reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas. Tokio proceso garantijos apima ir konstitucinių valstybės tarnautojo (pareigūno) teisių, be kita ko, Konstitucijos 22 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo neliečiamumo apsaugą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinimą, kartu sudaro prielaidas užkirsti kelią neteisėtiems valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmams ir (ar) piktnaudžiavimui joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, tarp jų ir tarnybinę atsakomybę. Tinkamam teisiniam procesui tiriant tarnybinius nusižengimus užtikrinti svarbi ir valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė būti informuotam apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tiek pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek visos tokios procedūros metu jis turi teisę išsamiai susipažinti su visa šiame tyrime naudojama medžiaga, duomenimis ar informacija, taip pat ir slapta surinkta apie jį, jis turi teisę būti išklausytas ir pateikti savo paaiškinimus šios procedūros metu, ginčyti jo tarnybinio nusižengimo byloje naudojamą medžiagą ar įrodymus, kelti tokio panaudojimo teisėtumo klausimus, reikalauti nenaudoti, jo nuomone, nepriimtinų įrodymų, ginčyti visas su tarnybinės nuobaudos paskyrimu susijusias faktines ir teisines aplinkybes. Tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu turi būti užtikrinta valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė veiksmingai gintis, be kita ko, turėti savo atstovą.
Kaip nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija turi būti užtikrinama ir įstatymų nustatyta tvarka slapta valstybės įgaliotų institucijų surinktą informaciją perduodant naudoti ir (ar) panaudojant tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, o pats minėtos informacijos perdavimo faktas negali būti pagrindas, neatlikus tinkamo ir išsamaus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo, laikyti valstybės tarnautoją (pareigūną) padariusiu tarnybinį nusižengimą. Tokia perduota informacija arba gali būti pagrindas pradėti tirti tam tikrą tarnybinį nusižengimą, arba gali būti panaudota tiriant tokį nusižengimą, t. y. siekiant nustatyti (įrodyti) tarnybinio nusižengimo faktą, jo padarymo aplinkybes.
Konstitucinis Teismas apžvelgė šioje byloje aktualų Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, kitų šalių konstitucinę jurisprudenciją. Apibendrindamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad valstybėms pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) yra suteikta tam tikra vertinimo laisvė pasirenkant ir taikant, be kita ko, nusikalstamų ar kitų pavojingų visuomenei veikų tyrimui naudojamas slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą ar asmens susirašinėjimo kontrolę. Minėtų priemonių taikymas siekiant tam tikrų teisėtų tikslų ar tokias priemones taikant gautų įrodymų panaudojimas savaime nelaikoma prieštaravimu Konvencijai, jei asmenims, kuriems yra taikomos minėtos priemonės, yra suteiktos veiksmingos jų teisių apsaugos garantijos, o tokių priemonių taikymas numatytas įstatyme ir išsamiai reglamentuotas, t. y. asmeniui yra suteikiama veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės. Toks asmuo turi turėti galimybę naudotis veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis ginčijant minėtų priemonių taikymą, be kita ko, teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą procesą kaip visumą, taip pat ginčijant įrodymų, gautų slapto sekimo priemonėmis, rinkimo ir naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, jų autentiškumą arba keliant tokių įrodymų nepriimtinumo klausimus, o nacionaliniai teismai turi pareigą kiekvienu atveju įvertinti naudojamos priemonės, kaip antai slapto telefoninių pokalbių klausymosi ar asmens susirašinėjimo kontrolės taikymo, proporcingumą ir tai, ar siekiamų teisėtų tikslų nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad EŽTT nagrinėtoje byloje Terrazzoniprieš Prancūziją slapta įrašytas pareiškėjos telefoninis pokalbis, sankcionuotas kito asmens atžvilgiu, buvo panaudotas, be kita ko, jos drausminėje byloje – atleidžiant ją iš pareigų. Įrodymą, gautą baudžiamosios justicijos tikslais sekant kitą asmenį, panaudojus teisėjos drausminėje byloje nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į jos privataus gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Vieno proceso metu pasiklausyti su asmeniu nesusijusių kitų asmenų pokalbiai gali būti panaudoti kitame procese, jeigu jie atskleidžia kitus padarytus teisės pažeidimus.
KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ginčijo iš esmės dviem aspektais, t. y. tiek, kiek šioje dalyje nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat tiek, kiek joje nenustatyta minėtos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Pastaruoju aspektu pareiškėjai kėlė legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčijo, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta minėta procedūra, kuri joje, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčius tarnybinius nusižengimus, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje. Atsižvelgdamas į tai, šiuo aspektu Konstitucinis Teismas įvertino ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kaip pateisinamą konstituciškai svarbiais valstybės tikslais; tai yra būtina ir proporcinga priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pagal Konstituciją pasiekti, be kita ko, sudaryti prielaidas tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje. Todėl konstatuota, kad ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus nėra varžanti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir jos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę stoti į valstybės tarnybą labiau, negu leistina pagal Konstituciją.
Spręsdamas dėl ginčytos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje ne tik įtvirtinta galimybė KŽĮ pagrindu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, bet ir nustatytos tokio panaudojimo sąlygos:
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama ne bet kokia kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką;
– tokia kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu;
– prieš priimdamas tokį sprendimą kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas turi gauti prokuroro sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
– tiriant tarnybinius nusižengimus gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.
Pagal šį teisinį reguliavimą, aiškinamą sistemiškai kartu su įtvirtintuoju kitose šio ir kitų įstatymų nuostatose, suponuojami ir atitinkamos sprendimo išslaptinti ir panaudoti minėtą kriminalinės žvalgybos informaciją priėmimo procedūros etapai:
1) kai atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą iš surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas apie tai informuoja atitinkamos kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovą, kuris turi teisę spręsti dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus;
2) kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, nusprendęs, jog iš turimos kriminalinės žvalgybos informacijos matyti, kad galimai buvo padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintis tarnybinis nusižengimas, kreipiasi į specialiai įgaliotą prokurorą, kad gautų jo sutikimą dėl minėtos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tokį nusižengimą;
3) įgaliotas prokuroras, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą pagal Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalis, prieš duodamas tokį sutikimą turi visapusiškai įvertinti gautą kriminalinės žvalgybos informaciją ir galimybes panaudoti ją baudžiamajame procese; be to, prokurorui iš ginčytos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą, privalo taip pat įvertinti, kiek yra būtina, pagrįsta ir proporcinga panaudoti minėtą informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, ir turi teisę nuspręsti, ar duoti minėtą sutikimą;
4) gavęs prokuroro sutikimą informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prieš priimdamas sprendimą pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kreipiasi į sudarytą specialiąją ekspertų komisiją ar asmenį, atsakingą už įslaptintos informacijos apsaugą, ir prašo pateikti išvadą dėl minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo;
5) nors kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui kyla pareiga gauti minėtos specialiosios ekspertų komisijos ar asmens, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, išvadą, ši išvada jo nesaisto; minėtas vadovas pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį turi teisę, gavęs prokuroro sutikimą, priimti galutinį sprendimą dėl minėtos įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus.
Ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal KŽĮ tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Konstitucinio Teismo vertinimu, priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinę atsakomybę, be kita ko, panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sprendimo dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo ir panaudojimo tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais priėmimo procedūra. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad KŽĮ nėra specialiai skirtas išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus tvarkai reglamentuoti, todėl jame, priešingai, nei teigia pareiškėjai, šiuo aspektu neturi būti nustatyta ir konkreti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra. Vadinasi, ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nėra pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos ir ji šiuo aspektu neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Spręsdamas dėl KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjų, nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, įskaitant galimybę panaudoti minėtą informaciją, surinktą kito asmens atžvilgiu (o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas), atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį išslaptinant kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, siekiant panaudoti ją tiriant tarnybinius nusižengimus, turi būti laikomasi KŽĮ 5 straipsnio (su 2013 m. gruodžio 23 d., 2018 m. rugsėjo 27 d. pakeitimais) 1, 6, 8, 9 dalių, 7 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų, taip pat šio straipsnio 7 dalyje nustatytų kriminalinės žvalgybos informacijos laikymo (saugojimo) ir sunaikinimo taisyklių.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas), apie kurį KŽĮ nustatyta tvarka slapta buvo renkama informacija, panaudojus tokią informaciją tiriant jo korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, pagal KŽĮ 5 straipsnio 9 dalį turi teisę kreiptis į šioje dalyje nurodytą teismą (teisėją) ir kelti tokio šios išslaptintos informacijos panaudojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo klausimus bei ginčyti tokios informacijos kaip įrodymo priimtinumą. Šis teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta bet kurio asmens teisė apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus, įskaitant atliktus pagal ginčytą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, visų pirma ikiteismine tvarka (t. y. kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui), o po to – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui, pats savaime negali būti vertinamas kaip paneigiantis asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą skundžiant minėtus veiksmus ir veiksmingai ginti savo teises ar laisves teisme ar tiek apribojantis minėtą asmens teisę, kad paneigiama šios teisės esmė.
Atsižvelgęs tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad, KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje įtvirtinus minėtą teisinį reguliavimą, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčytu teisiniu reguliavimu pažeidžiami iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų kylantys reikalavimai ir kartu paneigiama KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje nurodyto konkretaus teismo (teisėjo) iš Konstitucijos, be kita ko, jos 109 straipsnio, kylanti pareiga tinkamai vykdyti teisingumą ir priimti teisingą sprendimą byloje.
Ginčytų VTĮ ir VTS nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas
Šioje konstitucinės justicijos byloje VTĮ 29 straipsnio 2 dalies, VTS 26 straipsnio 1 dalies, VTS 33 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, tirta iš esmės dviem aspektais, t. y. tiek, kiek šiose dalyse nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat tiek, kiek jose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra.
Pareiškėjai abejones dėl minėto ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl įtvirtintojo ginčytoje KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje.
Spręsdamas dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudoti tiriant tarnybinius nusižengimus, atitikties minėtoms Konstitucijos nuostatoms, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ginčytose VTĮ ir VTS nuostatose buvo numatyta, kad tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus atitinkamai valstybės tarnautojams ar pareigūnams skiriamos atsižvelgiant į jose nurodytus tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijus, kaip antai tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes, tarnybinį nusižengimą padariusio valstybės tarnautojo ar pareigūno kaltę, jo veiklą iki to nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiose ginčytose nuostatose kartu buvo įtvirtinta pareiga skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti, be kita ko, į KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad VTĮ ir VTS įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas suprastinas tik kaip nustatantis tarnybinį nusižengimą tiriančio ir tarnybinę nuobaudą už tokį nusižengimą skiriančio subjekto pareigą ginčytos KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies pagrindu perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją įvertinti tiek, kiek ši informacija galėjo (gali) būti naudojama korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui. Todėl pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais perduota išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija pati savaime nelaikytina savarankišku ir (ar) papildomu tarnybinių nuobaudų skyrimo kriterijumi, į kurį reikėtų atsižvelgti skiriant tarnybines nuobaudas.
Šiame nutarime konstatavęs, kad KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu ginčytu teisiniu reguliavimu nepažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje, VTS 26 straipsnio 1 dalyje, VTS 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas neprieštaravo minėtoms Konstitucijos 22 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip ir KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas, VTĮ ir VTS nustatytas teisinis reguliavimas yra pateisinamas konstituciškai svarbiais valstybės siekiamais tikslais ir vertintinas kaip įstatyme numatyta demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė tarnybinės atsakomybės tikslui pasiekti, t. y. sudaryti prielaidas asmenims, padariusiems su jiems iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais nesuderinamus korupcinio pobūdžio pažeidimus valstybės tarnyboje, iš tikrųjų pritaikyti tarnybinę atsakomybę kaip viešą demokratinės valstybės tarnautojų (pareigūnų) kontrolės ir atsakomybės visuomenei formą, kartu užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjai ginčijo, kad nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose minėtose ginčytose nuostatose nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, kuri jose, pasak pareiškėjų, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.
Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad nei VTĮ, nei VTS neturėjo būti nustatyta speciali išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri perduota naudoti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais ir kuri po jos išslaptinimo tapo vieša informacija, panaudojimo procedūra. Tokia informacija naudojama tiriant tarnybinius nusižengimus bendra tvarka kaip bet kuri kita vieša tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje esanti informacija.
Vadinasi, nei VTĮ, nei VTS įtvirtintose ginčytose nuostatose nebuvo pareiškėjų nurodytos legislatyvinės omisijos ir ginčytos nuostatos šiuo aspektu neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Spręsdamas dėl VTĮ 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija), VTS 26 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies, VTS (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek jose, pasak pareiškėjų, nebuvo nustatyta KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka perduotos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus procedūra, atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šios VTĮ ir VTS įtvirtintos nuostatos nebuvo skirtos asmens konstitucinei teisei kreiptis į teismą įgyvendinti, jose buvo įtvirtinti tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo kriterijai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal kitas nei ginčytos VTĮ ir VTS nuostatas buvo užtikrinama konstitucinė valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą ginčijant tarnybinių nuobaudų paskyrimą, be kita ko, atleidimą iš valstybės (vidaus) tarnybos, kai šios nuobaudos galėjo būti skiriamos pagal ginčytose VTĮ 29 straipsnio 2 dalies, VTS 26 straipsnio 1 dalies, VTS 33 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintus tarnybinių nuobaudų už tarnybinius nusižengimus skyrimo kriterijus, be kita ko, panaudojant tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotą išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką. Vadinasi, minėtomis VTĮ ir VTS nuostatomis garantavus atitinkamai valstybės tarnautojo ir pareigūno teisę kreiptis į teismą ir teisę į tinkamą teismo procesą, nėra pagrindo teigti, kad ginčytomis VTĮ ir VTS nuostatomis buvo nepagrįstai suvaržytos asmens galimybės tinkamai pasinaudoti veiksminga teismine gynyba pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį dėl tokio nusižengimo tyrimo metu galimai pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių.
Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, iš šio principo kylančius teisingumo ir proporcingumo imperatyvus, valstybės tarnautojo (pareigūno) konstitucinė teisė kreiptis į teismą nepaneigia ir valstybei iš Konstitucijos kylančios pareigos tinkamai ištirti tarnybinius nusižengimus ir pritaikyti tarnybinę atsakomybę tiems valstybės tarnautojams (pareigūnams), kurie atlieka veiksmus, be kita ko, tarnybinius nusižengimus, tarp jų ir korupcinio pobūdžio, kurie nesuderinami su iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims kylančiais reikalavimais.
Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnautojui (pareigūnui) turi būti suteikta veiksminga apsauga nuo galimos valdžios įstaigų savivalės tiriant jo tarnybinį nusižengimą ir reali galimybė pasinaudoti tokio tyrimo metu galimai pažeistų savo konstitucinių teisių ir laisvių teismine gynyba.
Konstitucinis Teismas priminė, kad, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas; šis imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Todėl, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktuose išdėstytus reikalavimus asmens duomenų rinkimui, naudojimui, tvarkymui, saugojimui, įgaliotos valstybės institucijos, be kita ko, kriminalinės žvalgybos subjektai, tiek renkant kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ nustatytais atvejais ir tvarka, tiek panaudojant šią informaciją pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, tiek atitinkamos valstybės institucijos, kurioms buvo perduota ši informacija, be kita ko, korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti žmogaus teisių asmens duomenų apsaugos srityje standartai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo informacija
