LAT apie darbo ginčų nagrinėjimą ir darbuotojų komandiravimą į kitą ES valstybę narę
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos praėjusią savaitę priėmė dar dvi nutartis dėl darbo kodekso (DK) teisės normų aiškinimo.
Pirmoji nutartis susijusi su individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimu darbo ginčų komisijoje ir teisme. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės.
Atkreiptas dėmesys, kad tokiu atveju, kai darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas. DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatytų teisinių pasekmių tinkamas konstatavimas, kai pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, nelaikytinas apeliantui (ieškovei) blogesnio sprendimo priėmimu, nes tokiu būdu apelianto padėtis nėra pabloginta, o yra užtikrinamas apibrėžtumas ir nepaliekama neišspręstų tiesiogiai su ginčo santykiais susijusių klausimų.
Be to, kasacinis teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas pateikė ieškovei duomenis, jog jo sveikatos būklė atitinka Aprašo 1 priedo reikalavimus, kai atsakovas, atsakydamas į ieškovės raštą, jai pateikė formos Nr. 048-1/a jūrininko sveikatos pažymėjimą ir tokiu būdu nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.
Antroje nutartyje yra nagrinėjami klausimai, susiję su 1996 m. gruodžio 16 d. direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, užsienio (Suomijos Respublikos) teisės taikymo ir teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokestį į užsienio valstybę komandiruojamam darbuotojui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę bylos duomenis, sutiko, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos iš esmės atitinka D. J. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų darbo valandų ir 22 Eur vienos darbo valandos įkainio sandaugą, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina tik tai, jog susitarimas dėl tokios darbų kainos buvo tarp ieškovės UAB „Verada“ ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“. Ieškovės ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ susitarimas su užsakove dėl ieškovės atliekamų darbų kainos, neturi tiesioginio ryšio su ieškovės mokamu darbo užmokesčiu jos darbuotojams. Ieškovė, kaip verslininkė, gali tartis dėl bet kokio jai priimtino atlygio už atliekamus darbus dydžio ir mokėjimo bei apskaičiavimo tvarkos.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisakė, kad teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Visi darbai, susiję su statyba, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Direktyvos 96/71/EB ir Direktyvos 2014/67/ES nuostatomis, Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog tarp atsakovų (darbuotojų) ir ieškovės (darbdavės) susiklostę teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai, turėdami tokią pareigą, nagrinėdami atsakovų komandiravimo į Suomijos Respubliką atvejį, nepatikrino, ar šiuo atveju atsakovų teisių apsaugai taikytinos Direktyvos 96/71/EB nuostatos, juolab kad atsakovai kėlė šį klausimą.
Teisėjų kolegija laikė teisiškai pagrįstais atsakovų argumentus, kad teismai nepagrįstai nevykdė užsienio teisės turinio nustatymo (susižinojimo) ir taikymo pareigos, nepagrįstai nesikreipė į kompetentingas Suomijos institucijas šiuo klausimu, siekdami išsiaiškinti šioje byloje atsakovų nurodytų argumentų dėl jiems taikytino didesnio, nei nustatytas darbo sutartyse, darbo užmokesčio, pagrįstumą, atsakovams mokėtino darbo užmokesčio dydį.
