ESTT: nenuosekliųjų studijų kvalifikacijos įrodymai privalo būti pripažįstami kitose valstybėse narėse, nors tokios studijos nėra leidžiamos toje valstybėje narėje
ES Teisingumo Teismas (ESTT) šiandien išaiškino, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybė narė, pagal kurios įstatymus nuolatinė studijų forma yra privaloma, todėl draudžiama tuo pat metu studijuoti pagal dvi universitetinių studijų programas, privalo automatiškai pripažinti formalios kvalifikacijos įrodymus, kuriuos kita valstybė narė išdavė baigus iš dalies sutampančiais laikotarpiais vykdytas studijas. Be to, pagal direktyvą draudžiama, jog priimančioji valstybė narė tikrintų, ar įvykdyta sąlyga, kad nenuosekliojo rengimo bendra trukmė, lygis ir kokybė turi būti ne prastesni nei rengimo pagal nuolatinę studijų formą.
Buvo kreiptąsi į ESTT išaiškinimo byloje, kurioje Italijoje atsisakyta pripažinti, kad Austrijoje įgyjęs išsilavinimą asmuo turi tiek odontologo, tiek gydytojo chirurgo diplomus. Italijoje nėra galima įgyti kartu šias dvi kvalifikacijas ir jas studijuoti nenuosekliai. t.y. kai vienose studijose studijuojami tam tikri dalykai yra įskaitomi ir kitose studijose.
ESTT pabrėžė, kad formalios kvalifikacijos įrodymai, šiuo atveju, pagrindinio medicininio ir gydytojo odontologo rengimo įrodymai, pripažįstami automatiškai ir besąlygiškai, nes valstybės narės įpareigojamos pripažinti Direktyvoje 2005/36 numatytų formalių kvalifikacijų įrodymų lygiavertiškumą, ir jos negali reikalauti, kad suinteresuotieji asmenys atitiktų kitus, šioje direktyvoje nenustatytus, reikalavimus. Šis pripažinimas grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu tuo, kad kitose valstybėse narėse išduodami pakankami formalaus rengimo įrodymai, nes šis pasitikėjimas pagrįstas rengimo sistema, kurios lygis nustatytas bendru sutarimu. Automatiško ir besąlygiško formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemai, numatytai Direktyvos 2005/36 21 straipsnyje, būtų labai pakenkta, jei valstybėms narėms būtų leidžiama abejoti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimu išduoti minėtą įrodymą.
Pagal Direktyvos 2005/36 50 straipsnio 2 dalį priimančioji valstybė narė gali tik reikalauti, kad kitos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtintų toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina – ir tai, ar asmuo atitinka šioje direktyvoje nustatytus būtiniausius joje nurodytų profesijų rengimo reikalavimus.
