Pirmoje Lietuvoje „web-modelių“ byloje – galutinė LAT nutartis
Pirmoji Lietuvoje baudžiamoji byla dėl prekybos žmonėmis ir aukų išnaudojimo pornografijai virtualioje erdvėje išnagrinėta kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Trijų teisėjų kolegija sutiko su Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento prokuroro ir vienos iš nukentėjusiųjų kasacinių skundų argumentais ir du asmenis pripažino kaltais dėl prekybos žmonėmis pagal Baudžiamojo kodekso 147 str. 2 dalį.
Aukas kaltinamieji rasdavo internete paskelbę, kad ieško moterų virtualiam bendravimui internetu su žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių. Susitikę su tokiu darbo pasiūlymu susidomėjusiomis moterimis, šiauliečiai joms melagingai tvirtindavo, kad jų būsimas darbas visiškai teisėtas. Apie tai, kad „modeliams“ teks demonstruoti intymias kūno vietas bei atlikti kitokius veiksmus, kurių tikslas sudominti kuo daugiau svetainės lankytojų, kaltinamieji nepasakodavo. Tik tuomet, kai moterys būdavo užregistruojamos tik suaugusiems skirtose užsienio interneto svetainėse, nukentėjusios suprasdavo, už kokias paslaugas joms bus mokami pinigai. V. J. ir D. Š. taip pat patys stebėdavo, kaip jų užverbuotos aukos bendrauja su klientais ir vėliau mokydavo, kaip elgtis, kad sulauktų didesnio uždarbio. Kai kurioms iš dirbti pasiryžusių moterų V. J. ir D. Š. išnuomodavo butus, kitos nukentėjusios dirbdavo savo namuose. Savo „darbuotojas“ šiauliečiai aprūpindavo kompiuteriais, interneto kameromis. Tos, kurios pareiškė, kad tokį darbą dirbti atsisako, buvo įkalbinėjamos naudojant psichologinį spaudimą. Turimais duomenimis tokiam „darbui“ užsienyje registruotose pornografinio pobūdžio svetainėse per metus buvo užverbuota mažiausiai 11 jaunų moterų ir merginų iš įvairių Lietuvos regionų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą.
Naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis kriminalizavimas baudžiamajame įstatyme sietinas su Europos Tarybos 2005 m. gegužės 16 d. konvencijos „Dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis“ (Konvencija) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, (Direktyva) įgyvendinimu. Konvencijos 19 straipsnyje pavadinimu „Naudojimosi aukos paslaugomis kriminalizavimas“ nustatyta, kad šalys svarsto galimybę priimti teisės aktus ar kitas priemones, būtinas pagal jų vidaus teisę pripažinti nusikaltimais naudojimąsi paslaugomis, kurios yra išnaudojimo objektas, t. y. susijusiomis su prekyba žmonėmis, žinant, kad asmuo yra prekybos žmonėmis auka. Direktyvos 18 straipsnio pavadinimu „Prevencija“ 4 dalyje reglamentuojama, kad stabdydamos paklausą ir taip siekdamos, kad prekybos žmonėmis prevencija ir kova su ja taptų veiksmingesnė, valstybės narės svarsto galimybę imtis priemonių, kad nusikalstama veika būtų laikoma naudojimasis paslaugomis, kurios laikomos išnaudojimu (kaip su prekyba žmonėmis susijusi nusikalstama veika), žinant, kad jas teikiantis asmuo yra su prekyba žmonėmis susijusios nusikalstamos veikos auka. Taigi šių tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų paskirtis – siekti, kad naudojimasis paslaugomis, kurios teikiamos kaip prekybos žmonėmis pasekmė, būtų baudžiamas, taip kartu bandant atgrasyti asmenis naudotis išnaudojimu paremtomis paslaugomis.
