Teismai

LAT atmetė kasacinį skundą menininkės nužudymo byloje

Dailininkės Indrės Agnės Každailytės nužudymo byloje buvo nuteisti du asmenys – Mindaugas Lozaraitis ir Aleksejus Baranovas. Pirmasis nuteistas už nužudymą, plėšimą, neteisėtą svetimos elektroninės mokėjimo priemonės įgijimą, neteisėtą duomenų panaudojimą, sukčiavimą. Jis naktį, peiliu atidaręs menininkės buto duris ir į jį įsibrovęs, ant kaklo diržu užnėręs kilpą šią pasmaugė. A. Baranovas nuteistas už tai, kad nepranešė apie nusikaltimo padarymą. M. Lozaraitis pripažintas pavojingu recidyvistu.

Lozaraičiui skirtas šešiolikos metų, o A. Baranovui – ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimas.

Nukentėjusiųjų kasaciniame skunde buvo prašoma pakeisti kaltinimą A. Baranovui ir M. Lozaraičiui ir juos pripažinti nužudžius I. A. Každailytę kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Taip pat  buvo prašoma sugriežtinti M. Lozaraičiui paskirtą bausmę. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai įvertino ir neturtinės žalos priteisimo kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) iš esmės atmetė kasacinio skundo argumentus ir nurodė, kad advokato prašymas pakeisti kaltinimą A. Baranovui ir nurodyti, kad jis, be kitų nusikalstamų veikų, turi būti kaltinamas ir I. A. Každailytės nužudymu (BK 24 straipsnio 6 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktai), reikštų naujos nusikalstamos veikos inkriminavimą. Tačiau naujos nusikalstamos veikos turėjo būti inkriminuojamos pagal kitas taisykles. Prokuroro nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo A. Baranovo atžvilgiu, galėjo būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui, tačiau nukentėjusieji, kurie buvo informuoti apie tokią apskundimo teisę, ja nepasinaudojo. Be to, BPK 217 straipsnio tvarka galėjo būti teikiamas ir prašymas atnaujinti ikiteisminį tyrimą paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo ruožtu turėjo galimybę BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka nutartimi pranešti prokurorui apie tai, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, negu nurodyta kaltinime, tačiau teismai pagrįstai konstatavo, kad įvertinę bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus sprendžiant apie tokio informavimo galimybę, teismai neturėjo pareigos taip elgtis, nes byloje nėra duomenų, kuriais remiantis reikėtų iš esmės skirtingai vertinti A. Baranovui inkriminuotų nusikalstamų veikų klausimą. Tokie teismų sprendimų motyvai rodo, kad teismas tiek, kiek leidžia BPK normos, buvo pakankamai aktyvus ir neužkirto kelio objektyviam ir visapusiškam A. Baranovo jau žinomo ar galimai buvusio nusikalstamo elgesio teisiniam vertinimui.

Kartu buvo pateiktas prašymas keisti kaltinimą M. Lozaraičiui papildant kaltinimą dėl nužudymo aplinkybe, jog nukentėjusioji I. A. Každailytė buvo nužudyta kankinant ar itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Šis prašymas teismų buvo svarstytas ir pagrįstai atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuomonei, kad eksperto paaiškinimai ir pateikta išvada dėl mirties priežasties nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dailininkė prieš mirtį buvo itin žiauriai žalojama ir (ar) patyrė didelius skausmus, kurie galėtų būti vertinami kaip kankinimas ar kitoks ypatingas žiaurumas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tokia išvada nesumenkina nužudymo nusikaltimo pavojingumo, brutalumo ir žiaurumo bei nepaneigia kaltininko atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatitaisomas pasekmes, padarymą.

Kasacinis teismas pripažino, kad M. Lozaraitis veikė suplanuotai, nukentėjusiąją nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, po nusikaltimo padarymo siekė paslėpti savo nusikaltimą, tai rodo jo abejingumą sukeltoms mirtinoms pasekmėms, patvirtina jo asmenybės didelį pavojingumą, nuteistasis nesiėmė priemonių padarytai žalai nukentėjusiesiems atlyginti, pats neatvyko į ikiteisminio tyrimo instituciją ir neprisipažino. Teismas M. Lozaraičio prisipažinimo teisme padarius nusikaltimą nevertino kaip nuoširdaus gailėjimosi. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad paskirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra didesnė už bausmės vidurkį, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos nustatymo kriterijų LAT atkreipė dėmesį, kad kasatorius nepagrįstai tvirtina, jog buvo sumenkintas dvasinis nukentėjusiųjų ryšys. Teismai išvadas apie nužudytosios ir nukentėjusiųjų santykius darė analizuodami asmeninių santykių pobūdį, intensyvumą ir tokios teismo išvados negali būti grindžiamos tik nukentėjusiųjų teiginiais. Šie teiginiai turi būti vertinami tiek atsietai, tiek visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Taigi ir teismų padarytos išvados apie artimųjų santykius nepaneigia, kad nukentėjusieji patyrė moralinę žalą dėl artimojo netekties ir dėl to jie turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pabrėžė, kad aplinkybės, susijusios su kaltininko turtine ar šeimine padėtimi, negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Priešingai negu tvirtina kasatorius, nuteistojo teisinė padėtis nebuvo lemianti aplinkybė mažinant priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tai tik vienas iš įstatyme nurodytų kriterijų, kuris turėjo būti ir buvo aptartas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Byla, kaip teigė ją nagrinėjusi teisėja Gabrielė Juodkaitė-Granskienė, tikrai labai sudėtinga ir kelia daug žmogiškų išgyvenimų. „Teisėjai yra saistomi griežtų teisinių standartų ir šį kartą spręstas klausimas dėl nužudymo būdo negalėjo būti įvertintas apeinant klausimą, ar kaltininkas suprato savo veikos pobūdį, ar norėjo ir leido atsirasti veikos rezultatui, kurį sukėlė ypatingas žiaurumas. Pažymėtina, kad kvalifikuojamasis požymis nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai yra ne medicininė, o teisinė sąvoka, todėl daugybės žaizdų padarymas nukentėjusiajam pats savaime nėra pagrindas pripažinti nužudymą itin žiauriu“, – nurodė teisėja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Back to top button