Egidijus Kūris: Lietuvos Vyriausybė ginasi net tada, kai nėra ko gintis

„Negalėčiau paaiškinti, kodėl kartais bandoma Strasbūro Teismui įrodyti, kad pažeidimo nebuvo, kai net mokinukas pasakytų, kad buvo”,– tokią tendenciją nagrinėjant bylas prieš Lietuvą tarptautiniuose teismuose pastebi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas, teisėtyrininkas, VU Teisės fakulteto profesorius Egidijus Kūris. Tiesa, pasak teisėjo, esama ir pozityvių poslinkių – bylose dėl kalinimo sąlygų valstybė vis dažniau pripažįsta Konvencijos pažeidimus. Interviu profesorius papasakojo apie darbo ES teismuose specifiką, aptarė EŽTT aktualijas, bylų iš Lietuvos ir prieš Lietuvą tendencijas bei teismo sprendimų įgyvendinimo šalyje ypatumus.

Gyvename sparčių pokyčių amžiuje. Globalizacija, informacinių technologijų plėtra paliečia įvairias gyvenimo sritis, be abejo, ir teismus. Ar galima sakyti, kad laikui bėgant keičiasi ir EŽTT veiklos specifika bei vaidmuo?

Be jokios abejonės, viskas keičiasi. Pasak Herakleito, panta rhei. Pirmiausia pasakytina, kad informacinių technologijų plėtra keičia EŽTT (ir kitų teismų) vidaus darbo organizavimą. Bet ne mažesnę įtaką jurisprudencijai turi ir globalizacijos tendencijos. Šiandien neretos bylos dėl asmens teisių tikrų ar tariamų pažeidimų internete, kitų asmens duomenų apsaugos aspektų, elektroninio sekimo, surogatinės motinystės, lyties keitimo, ką jau kalbėti apie labai gausias bylas dėl pabėgėlių, iš kurių didelė dalis (bet, žinoma, ne visos) akivaizdžiai yra globalizacijos procesų produktas.

Prieš tapdamas EŽTT teisėju buvote Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas ir pirmininkas. Kuo skiriasi teisėjo darbo specifika nacionaliniame ir tarptautiniame teisme?

Iš tikrųjų esama esminių skirtumų tarp nacionalinių ir tarptautinių teismų. Vienas jų yra tas, kad EŽTT yra labai daugiakultūrinė institucija. Na, gal ne Babilonas, bet ta kryptimi. Neretai reikia rasti bendrą vardiklį tarp skirtingų nacionalinių teisėjų požiūrių, kurie gali atspindėti atitinkamas teisines tradicijas.

Nepalyginamas ir darbo krūvis. Jei Konstituciniame Teisme išnagrinėjama kelios dešimtys prašymų per metus, tai Strasbūre skaičiai yra penkiaženkliai, o neseniai buvo net šešiaženkliai. Kaip kartais nevisiškai linksmai – bet visiškai pagrįstai – juokaujama, EŽTT – tai didžiausias pasaulyje teisinis fabrikas.

Tai štai, tame fabrike reikia gilintis ir į specifiką tų šalių, kuriomis anksčiau galbūt išvis neteko nuodugniau pasidomėti. Kadangi Strasbūro Teismas turi aiškinti ir taikyti Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, kai kuriais klausimais reikia aiškintis, ar dėl tam tikrų Konvencijos nuostatų sampratos yra vadinamasis „europinis konsensusas“, ar ne. Jei jo nėra, valstybių nuožiūros laisvė toje srityje yra platesnė. Bet kartais konsensusas, kurio anksčiau nebuvo, susiklosto, o jurisprudencija lieka, kokia buvusi. Taip yra, pavyzdžiui, dėl teisės į skyrybas: prieš trejetą dešimtmečių byloje prieš Airiją, kurioje skyrybos tuo metu buvo draudžiamos, EŽTT užėmė poziciją, kad Konvencija negarantuoja teisės į ištuoką. Pasaulis, ne tik Europa, šiuo nuėjo jau toli, o Teismas anachroniškai vis dar laikosi anos pozicijos – neseniai pakartojo ją poroje bylų. Užtat kai kuriose kitose srityse Teismas pats skatina konsensuso formavimąsi.

Kitas specifinis dalykas, būdingas Strasbūro Teismui (ir, matyt, kai kuriems kitiems tarptautiniams teismams), kuris, manau, nepelnytai retai aptariamas ir specialiojoje literatūroje, yra gana stiprus rėmimasis vadinamąja švelniąja teise (angl. soft law, pranc. droit mou). EŽTT yra Europos Tarybos institucija, taigi savo jurisprudencijoje jis atsižvelgia į (ar bent apžvelgia) relevantiškus Europos Tarybos institucijų kvaziteisinius dokumentus, kurie pasitarnauja kaip tam tikros gairės sprendžiant bylas, o jų nuostatos palaipsniui persikelia į Konvencijos teisę. Kur, pavyzdžiui, Konvencijos 3 straipsnyje galima išskaityti, kad kaliniui turi būti skirta bent 4 kvadratiniai metrai ploto? O Teismo jurisprudencijoje toks standartas yra. Jis čia atkeliavo iš Europos Tarybos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką bei žeminantį elgesį, baudimą rekomendacijų.

Rėmimasis švelniąja teise, „europinio konsensuso“ paieškos – prieštaringi procesai. Tokių dalykų nacionaliniuose konstituciniuose teismuose nėra arba yra daug mažiau. Konstitucija – aukščiausioji teisė; ji aiškinama hermeneutiškai. Jos autentiškam aiškinimui išoriniai veiksniai turi turėti mažesnę įtaką. Kita vertus, ir valstybių konstitucijos, ir Konvencija aiškinamos dinamiškai, plėtojant gyvą, kintančią jurisprudencinę teisę. Ir čia esama artėjimo tendencijų. Tai viena iš vadinamojo teisėjų dialogo apraiškų.

Beje, pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad EŽTT tam tikrų kategorijų bylose ima veikti kaip konstitucinis teismas, vykdantis abstrakčią normų kontrolę. Šito negalima vertinti vienareikšmiškai. Juk EŽTT nebuvo įsteigtas kaip supranacionalinis konstitucinis teismas, o ir Konvencija (nepaisant tam tikrų panašumų) anaiptol nėra konstitucija. Bet imkime, pavyzdžiui, bylas dėl įkalintųjų iki gyvos galvos teisės prašytis paleidžiamiems į laisvę. Ji vadinama „teise į viltį“. Lietuva pernai pralaimėjo tokią bylą (Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą). Mano giliu įsitikinimu, iš šešių ją laimėjusių pareiškėjų bent penki neturėtų jokios galimybės tikėtis paleidimo, jei net formaliai turėtų teisę jo prašyti, nes jų atveju bausmės tikslai aiškiai buvo nepasiekti, persiauklėti jie nepersiauklėjo, o kai kurie kalėdami dar padarė kitų rimtų teisės pažeidimų. Bet EŽTT vertino ne tų pareiškėjų faktinę situaciją, o Lietuvos teisės būklę: jei valstybėje nėra net numatyta galimybė tikėtis, kad toks kalinys galės kada nors (paprastai laikoma, kad po 25 metų nuo nuteisimo) prašytis paleidžiamas (tai nereiškia, kad jis ir bus paleistas, nes sąlygos gali būti tikrai griežtos), nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taip buvo bylose prieš Jungtinę Karalystę, Bulgariją, Vengriją, o paskutinė byla – prieš išvadų nenorėjusią daryti Lietuvą. Tokią bylų sprendimo metodologiją galima vertinti įvairiai, bet tokia praktika yra įvykęs faktas, fait acompli. Ši tendencija vertinti tai, kas vadinama teisės kokybe, kai kurių kategorijų bylose aiškiai pastebima. Ji šiek tiek supanašina EŽTT su konstituciniais teismais. Bet kitose bylų kategorijose yra kaip tik priešingai: faktai nusveria.

Ir dar vienas reikšmingas ypatumas, lyginant darbą Strasbūro Teisme ir Lietuvos Konstituciniame Teisme. Jis pastaruoju metu jau tiesiai – ir vis dažniau – įvardijamas kai kuriose analitinėse publikacijose. Strasbūro Teismas – tai 47 teisėjai. Viskas. Visa kita yra Kanceliarija – o tai beveik septyni šimtai darbuotojų, iš kurių beveik pusė yra teisininkai, dirbantys su bylomis. Čia jau ne teisininkų, bet politologų ar viešojo administravimo specialistų duona paaiškinti: devyneriems metams paskirti teisėjai yra laikini (kad ir kokią įtaką jie galėtų padaryti sprendžiant konkrečias bylas), užtat Kanceliarija – kitaip tariant, biurokratija (vartoju šį žodį visai ne menkinančia prasme), – yra amžina. Ji turi siekti, kad būtų užtikrinamas Teismo jurisprudencijos nuoseklumas ir tęstinumas. Biurokratija tuo pat metu ir palengvina darbą, ir suvaržo individualią laisvę. Prisimindamas savo metus Konstituciniame Teisme pagalvoju: kiek mažai biurokratizuotas buvo tas darbas.

Kaip apibūdintumėte santykius tarp EŽTT ir ESTT?

Manau, kad jie yra kolegiški ir pagarbūs. Žinoma, gali būti ir nusivylimų. Prieš keletą metų buvo kolegų, labai nusivylusių ESTT Nuomone nr. 2/13, kuri užkirto kelią Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos, nors, vertinant blaiviai, ko nors kito sunku buvo tikėtis. ESTT teisėjai pateikė savo nuomonės teisinius argumentus. Bet gali būti ir ne „grynai teisinių“ aspektų. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, Europos Sąjungai prisijungus prie Konvencijos ir Strasbūro Teismui žmogaus teisių klausimais tapus faktiškai viršesniu už Liuksemburgo Teismą. Tuomet ES teisę imtų vertinti EŽTT, kurio sudėtyje – jau ne 28, o 47 valstybių atstovai, vadinasi, 19 teisėjų būtų ne iš ES valstybių narių. O juk iš jų, deja, ne viena turi milžiniškų sisteminių problemų įvairiose žmogaus teisių srityse, jau nekalbant apie kai kurių iš jų nedemokratinį valdymą. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokia superkontrolė atrodytų ir kaip ją vertintų brandžiosios demokratijos, bet vaizduotės neužteko.

Bet nei ta ESTT nuomonė, kuri neatitiko kai kurių kolegų pernelyg didelių lūkesčių, nei tam tikri abiejų teismų pasitaikantys jurisprudencijos skirtumai jų santykių neardo. Santykiai yra dalykiški. Liuksemburgo Teismas aiškina ir taiko ES teisę, o Strasbūro Teismas – Konvencijos teisę. Tai skirtingos teisės sistemos. Labai svarbu, kad jų turiniai artėtų – net jei niekada nesutaps. Vienos jurisprudencijos pokyčiai gali skatinti tegu ir nedidelius – paprastai teigiamus, žmogaus teisėms palankius – kitos jurisprudencijos pokyčius ta pačia linkme.

Pateiksiu  vieną pavyzdį. Imkime kad ir neseną bylą Vizgirda prieš Slovėniją, į kurią, mano manymu, Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalėjo įstoti trečiąja šalimi, bert kažkodėl neįstojo. Toje byloje buvo sprendžiama, ar nebuvo pažeistos įtariamo, vėliau kaltinamo ir teisiamo asmens iš Lietuvos teisės Slovėnijoje vykdytame baudžiamajame procese, su kuriuo tos valstybės policija – deja, ir teismai – nė nesvarstydami bendravo rusiškai: esi lietuvis, tai va tau, ten pas jus visi rusiškai kalba. Beje, mačiau pagiežingų, tiesiog bukų komentarų Lietuvoje, kad, girdi, taip jam, tam banko plėšikui ir reikia; bet tegu komentatoriai pagalvoja, kad jie patys gali atsidurti tokioje situacijoje, kai ant jų, galbūt visiškai nieko nepažeidusių, kris įtarimas ir teks aiškintis kalba, kurią moka toli gražu nepakankamai; be to, toks požiūris žemino Lietuvą. Tas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (ką žinai, gal Slovėnijos Vyriausybė prašys perduoti bylą Didžiajai Kolegijai?). Tačiau jis įdomus ir tuo aspektu, kad toje byloje EŽTT sureagavo į galbūt nedidelius žingsnius, padarytus ES teisėje, ir pati žengė dar vieną nedidelį, bet, manau, svarbų žingsnį.

Apskritai paėmus, tarptautinės (plačiausia šios sąvokos prasme) teisės fragmentacija yra nepageidautina tendencija, nors tokia fragmentacija yra gyvenimo faktas. Pavyzdžiui, prieš porą metų buvo nustatyta, jog Šveicarija pažeidė Konvenciją, nors, atrodo, skrupulingai laikėsi sankcijų, kuriuos buvusio Irako režimo pareigūnams buvo įvedusios Jungtinės Tautos (byla Al-Dulimi and Montana Management Inc. prieš Šveicariją). Strasbūro Teismas, manau, ne visiškai pagrįstai bandė aiškinti, esą Jungtinių Tautų nustatyti ribojimai nebuvo labai jau nelankstūs ir Šveicarija esą galėjo nepažeisti nei jų, nei Konvencijos. Bet jie buvo nelankstūs. Kita vertus, tokiu aiškinimu irgi buvo siekiama, kad skirtingų tarptautinės teisės posistemių skirtumai mažėtų. Manau, kad tarp Konvencijos ir ES teisės šioje srityje neišsprendžiamų problemų nėra. Taip, ES teisė ir Konvencijos teisė yra skirtingos sistemos, bet jos ne vien konkuruoja: jos ir papildo viena kitą bei viena iš kitos kai ką perima. Bent jau EŽTT jurisprudencijoje ESTT jurisprudencija yra cituojama dažnai.

Kaip manote, ar veiks 16-ojo Protokolo nuostata, pagal kurią nacionaliniai teismai gali kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos Protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu?

Veiks. Kitas klausimas – kaip veiks. Kol nėra praktikos, nėra ką apibendrinti. Bet tai svarbaus naujo etapo pradžia. Ligi šiol EŽTT Konvenciją aiškindavo konkrečių bylų kontekste. Šiuo atveju bylos faktinės aplinkybės (net jei jos žinomos) nėra lemiamas dalykas, nes Teismo bus prašoma Konvenciją aiškinti abstrakčiai, o ne faktų analizės kontekste. Panašius įgaliojimus turi kai kurių valstybių konstituciniai teismai (ypač į rytus nuo Lietuvos), bet Lietuvos Konstitucinis Teismas (kaip ir daugelio Vakarų Europos valstybių konstituciniai teismai) – ne. Ir tai yra pagrįsta. Kita vertus, ESTT juk yra prejudicinio sprendimo procedūra ir turtinga praktika. Vadinasi, yra iš kur semtis teigiamos patirties – arba, priešingai, bandyti daryti geriau.

Spalio 16 d., buvo gautas pirmasis toks prašymas – iš Prancūzijos Kasacinio Teismo. Jis nagrinėjo tikrai sudėtingą bylą dėl surogatinės motinystės. Kasacinis Teismas klausia (trumpinu ir gerokai supaprastinu), ar valstybė neperžengtų savo nuožiūros laisvės, kurią jai garantuoja Konvencijos 8 straipsnis, jei bus neleidžiama į gimimų registrą įtraukti užsienyje iš surogatinės motinos gimusio vaiko, kai užsienyje išduotas gimimo liudijimas jo „numatytąją motiną“ įvardijo kaip „teisinę motiną“ (tuo tarpu „numatytojo tėvo“, kuris yra ir vaiko biologinis tėvas, įrašymas būtų leidžiamas); o jeigu taip, tai ar Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus atitiktų galimybė „numatytajai motinai“ įsivaikinti savo sutuoktinio vaiką. Sudėtinga ir intriguojanti byla.

Tai tik pirmoji kregždė. Tikėkimės, kad nebus pirmasis blynas. Ateitis parodys ir tai, kaip atrodys tokie prašymai, ir tai, kaip atrodys EŽTT konsultacinės išvados. Teismas jau seniai rengėsi šiai naujovei, savo Reglamentą keitė dar gerokai anksčiau, nei 16-ąjį Protokolą ratifikavo reikalaujama dešimtoji valstybė (beje, tai buvo Prancūzija, o Lietuva jį ratifikavo viena iš pirmųjų).

Bet jau dabar galima matyti probleminių aspektų. Kaip ir dėl Teismo spendimų, taip ir dėl konsultacinių išvadų teisėjai galės pareikšti atskirąsias nuomones. Įsivaizduokime išvadą, priimtą devyniais balsais prieš aštuonis, kai atskirąsias nuomones pareiškia ne tik tie aštuoni, bet ir dar keli iš tų devynių daugumos. Ar nenukentės tokios išvados autoritetingumas ir legitimumas? Kaip reikės siekti kuo didesnės darnos Didžiosios Kolegijos posėdyje? Liuksemburgo Teisme atskirųjų nuomonių nėra – tai ir tokia problema neiškyla (bet iškyla kitos problemos, ne ką mažesnės).

Kitas probleminis aspektas yra tas, kad Protokolo autoriai paprasčiausiai gudravo, į jį įrašę, kad konsultacinės išvados nebus privalomos. Bus, ir dar kaip. Čia kaip su visais EŽTT sprendimais: jie formaliai privalomi tik tos bylos šalims (inter partes poveikis), bet jei kitos valstybės nepaiso to, kas juose nustatyta (t.y. jei galvoja, kad nėra erga omnes poveikio), atsitinka taip, kaip atsitiko Lietuvai byloje dėl įkalintųjų iki gyvos galvos. Taip bus ir su konsultacinėmis išvadomis. Jos, aišku, bus formaliai neprivalomos jų paprašiusiems nacionaliniams teismams ar tribunolams (juo labiau kitų valstybių institucijoms), bet jose išdėstyta doktrina būsimose bylose vadovausis pats EŽTT (būtų keista, jei būtų priešingai) – galbūt net bylose, kuriose į jį patį ir buvo kreiptasi tos konsultacinės išvados, jei tokių bylų bus. Juk spekuliatyviai galime klausti: negi visiškai nėra įmanomos tokios situacijos, kai EŽTT, pateikęs konsultacinę išvadą dėl Konvencijos ar jos Protokolų nuostatų išaiškinimo, vėliau gaus bylą, kurioje į jį ir buvo kreiptasi tos konsultacinės išvados, ir paaiškės (dabar jau analizuojant faktus), kad būtent toks atitinkamų nuostatų išaiškinimas, kokį pateikė Teismas, pablogino to konkretaus asmens situaciją, tuo tarpu kitoks išaiškinimas būtų geriau apgynęs jo teises? Visokių klausimų gali kilti, bet palaukime metus kitus trečius, tada matysime, ar tie klausimai buvo pagrįsti, ar ne.

Gal galite paminėti kelias labiausiai įsiminusias bylas, kurias jums teko nagrinėti EŽTT?

Sunku išskirti kelias bylas, nes nagrinėti jų tenka daug. Jei reikia ką nors paminėti iš Didžiosios Kolegijos bylų, tai iš paskutiniojo laikotarpio paminėčiau Garib prieš Nyderlandusarba De Tommaso prieš Italiją. Tik kad abu sprendimai, mano manymu, buvo iš esmės neteisingi – ne tik ir ne tiek dėl to, kad jie buvo nepalankūs konkretiems pareiškėjams, bet pirmiausia dėl to, kad tų pareiškėjų teises pažeidusios valstybės iš esmės išsisuko nuo atsakomybės, o žmogaus teisių doktrina nuvinguriavo kažkur į šoną. Pirmojoje iš tų bylų Teismas tiesiog neapgynė nepasiturinčio asmens teisių (valdžia pareiškėjai neleido persikelti į kitą būstą). Antrojoje byloje valdžia suvaržė judėjimo laisvę ne tam žmogui (apsipažino), bet Teismas daugelį jos veiksmų (ne visus) pateisino, įskaitant tai, kad pareiškėjas negalėjo normaliai ginti savo teisių teisme. Bet štai geras pavyzdys: Pentikäinen prieš Suomiją. Toje byloje žurnalistas (o gal jo vadovai) manė, kad jis yra aukščiau baudžiamosios teisės ir neprivalo paklusti policijos nurodymams, kuriuos šie davė išsklaidydami demonstraciją. Būtų pasitraukęs kelis žingsnius į šoną – ne tik nebūtų sulaikytas, bet ir savo žurnalistinę priedermę būtų deramai atlikęs, nes kol jis leido laiką policijos nuovadoje, kiti leidiniai (kurių žurnalistai pakluso policijai) paskelbė reportažus iš demonstracijos.

Kalbant apie bylas prieš Lietuvą, tai vienas iš paskutinių, manau, gerų sprendimų buvo bylojeRamanauskas prieš Lietuvą (nr. 2).Tas pareiškėjas kadaise Didžiojoje Kolegijoje jau buvo laimėjęs bylą prieš Lietuvą, nes pareigūnai jį, tuo metu prokurorą, esą išprovokavo paimti kyšį. Nors pareigūnų veiksmai iš tikrųjų nebuvo be priekaištų, manau, Didžioji Kolegija taip pat šiek tiek pripainiojo. Pirmiausia ji turėjo paklausti paprasto dalyko: kiek neatsparus siūlomam kyšiui gali būti prokuroras? Ne šiaip koks žmogelis, kurį, kaip sakoma, velnias sugundė, bet prokuroras. Nebuvo to paklausta: provokuoti negalima, ir taškas. Iš štai tas pats pareiškėjas, gavęs didoką kompensaciją pagal Strasbūro Teismo sprendimą (30 tūkstančių eurų) ir dabar jau dirbantis advokatu (nes juk jo reputacija vėl tapo „nepriekaištinga“), ima girtis, kaip jis čia Strasbūre pasiekė pergalę: suprask, jis nieko nebijo, todėl vėl imasi panašios veiklos ir paima pinigų – šįkart iš kalinio, kad sutvarkytų jo reikaliukus. O čia jį capt už rankos – su įkalčiais. Ką gi, eksprokuroras-advokatas vėl dievagojasi, kad prieš jį, girdi, buvo surengta provokacija – ir vėl kreipiasi į Strasbūrą. Tik Strasbūre irgi mokomasi iš klaidų.

Žinoma, tikriausiai reikia paminėti ir bylą Abu-Zubaydah prieš Lietuvą – dėl Lietuvoje veikusio vadinamojo CŽV kalėjimo. Skausminga byla. Deja, kad ir ką kalbėtų kai kurie pareigūnai Lietuvoje, kas įrodyta, tas įrodyta. Kitose valstybėse irgi iš pradžių neigė, bet paskui pripažino, kad kas buvo, tas buvo.

Kokias tendencijas pastebite EŽTT bylose prieš Lietuvą?

Visko, žinoma, neaptarsiu. Bet viena tendencija, tikriausiai nelabai pastebima išoriniam stebėtojui, yra ta, kad Lietuvos Vyriausybė ginasi net tada, kai nėra ko gintis. Net Abu-Zubaydah byloje buvo viešai pasakyta, kad esą valstybė savo versijos turi laikytis iki galo. Bet juk laikas kalbėti apie versijas seniai praėjo. Dabar ne apie versijas reikia kalbėti, o apie nustatytus faktus. O faktus dar prieš ketverius metus urbi et orbipaskelbė Jungtinių Amerikos Valstijų Senatas: taip pat ir apie tai, kad kažkas Lietuvoje iš to uždirbo. Ką tik perskaičiau aiškinimą, kad to, girdi, nebuvo, nes mūsų tarnybose tokie pinigai griežtai apskaitomi. Kas apskaitoma: kyšiai? Kaip ten dabar tokiais atvejais sakoma: baikit, nemanau.

Tiesa, bylose dėl kalinimo sąlygų esama pozityvių poslinkių. Čia vis dažniau valstybė pripažįsta, kad Konvencija buvo pažeista, nacionaliniu lygmeniu susitariama dėl kompensacijos pareiškėjui, o Strasbūre byla išbraukiama iš sąrašo (kitaip tariant, nutraukiama).

Bet negalėčiau paaiškinti, kodėl kartais bandoma Strasbūro Teismui įrodyti, kad pažeidimo nebuvo, kai net mokinukas pasakytų, kad buvo. Žinoma, kaip sakoma, į tą pačią upę antrąkart neįbrisi, bet užtat šitaip stengiantis pavyksta įmaknoti į tą pačią balą. Antai neseniai buvo priimtas trijų teisėjų komiteto sprendimas vienoje anaiptol nelinksmoje byloje (tai, kad ją nagrinėjo komitetas, reiškia, kad byloje nekilo sudėtingų teisinių klausimų). Joje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija atmetė pareiškėjos kasacinį skundą. Tačiau kita bylos šalis, prokuroras, buvo tos kolegijos pirmininko sūnus. Dėl ko čia dar gintis?

2017 m. 100 tūks. Lietuvos gyventojų teko 1,41 gautos ir perduotos nagrinėti EŽTT peticijos iš Lietuvos, tuo tarpu Europos valstybių vidurkis yra 0,76. Smarkiai lenkiame tokias valstybes kaip Airija, Lenkija, Slovakija, Vokietija ir t. t. Kaip manote, kokios to priežastys?

Pagal įvairius tyrimus lietuviai yra labiau linkę bylinėtis, nei daugelis kitų tautų. Tikrai. Bet čia aš pusiau juokais. O jei rimtai, tai tie skaičiai nėra visiškai stabilūs, jie kinta. Būna kai kurių valstybių „lyderių“, kurios po kelerių metų nukrenta į lentelės vidurį ar net apačią. Tai daug nuo ko priklauso.

Nėra Lietuva jokia ypatinga Konvencijos pažeidinėtoja, net jei lyginsime su jūsų paminėtomis valstybėmis. Mūsų valstybė turi specifinių problemų, kurių kai kurios kitos valstybės neturi – vadinasi, neturi ir tam tikros rūšies bylų srauto. Iš jų pirmiausia paminėčiau bylas dėl restitucijos (nors jų jau mažėja). Pavyzdžiui, mūsų kaimynė Latvija yra padariusi išlygą, kad tokios bylos yra neteismingos EŽTT. Bet paklauskime savęs, kas geriau: kad tokios bylos nepatenka į Strasbūrą (šitaip sutaupoma valstybės lėšų, laiko ir kitų sąnaudų, be to, geresni laimėtų-pralaimėtų bylų rodikliai), ar kad prieš savavaliavimą ar tiesiog klaidas, padarytas nacionaliniu lygmeniu, yra tam tikras supranacionalinis, tegu valstybei ir nepigiai atsieinantis, saugiklis?

Be to, jokia paslaptis, kad Lietuvos visuomenė labai nepasitiki savo institucijomis. Manau, kad dažnai nepagrįstai. Bet jei jau nepasitikima (priimu tai kaip faktą, nors ir nesmagų), tai kodėl tada potencialiems pareiškėjams nepaieškoti teisybės už Lietuvos ribų, net jei iš anksto aišku (ir pačiam pareiškėjui), kad nebuvo jo teisės pažeistos? Laimės ieškoti dar niekas neuždraudė.

Tai, kad iš Lietuvos į EŽTT kreipimųsi santykinai daug, nėra taip jau blogai (nors darbo padaugėja ir Strasbūro Teismui, ir Vyriausybės atstovo tarnybai). Kur kas svarbiau, kiek tų prašymų priimama. Iš gautų prašymų tik keli procentai pripažįstami priimtinais, o absoliuti dauguma atmetama vieno teisėjo (Lietuvai šiuo metu tai yra teisėjas iš Danijos).

Kaip vertinate EŽTT sprendimų vykdymą Lietuvoje?

Sprendimai šiaip jau vykdomi. Apie Paksas prieš Lietuvą ir L. prieš Lietuvą būtų atskira ilga kalba – ir labai nevienareikšmė. Bet aš kalbu apie bendrą situaciją, o ne išimtis. Kita vertus, yra problemų pažeidimų prevencijos srityje. Jau įvairiomis progomis esu sakęs ir dar kartą pakartosiu, kad už tas sumas, kurios jau išmokėtos kaip kompensacijos kaliniams už netinkamas kalinimo sąlygas (ne tiek pagal Strasbūro Teismo sprendimus, bet pirmiausia pagal Lietuvos administracinių teismų sprendimus), tikriausiai buvo galima pastatyti naują, visus standartus atitinkantį kalėjimą.

Kaip vertinate teisinę aplinką Lietuvoje? Kokie pokyčiai joje reikalingiausi?

Trumpai tariant, mūsų sistemą vertinu iš esmės teigiamai, nes per mažiau nei tris dešimtmečius padaryta labai daug. Turime civilizuotą vakarietišką teisę. Kartu pripažįstu, kad yra nemažai problemų ir net nerimą keliančių tendencijų, taip pat ir srityse, tiesiogiai nesusijusiose su žmogaus teisėmis. Pavyzdžiui, kelia nuogąstavimų voliuntaristinis, oportunistinis, kartais ir odiozinis Konstitucijos aiškinimas, kurio griebiasi kai kurie politikai. Jei tokie politikai paskirtų Konstitucinio Teismo teisėjus, kurie toleruotų tokį atseit aiškinimą, kurį šiandien kartais tenka išgirsti, konstitucinės justicijos lauktų liūdna ateitis.

Tačiau svarbiausių pokyčių reikia ne pačioje teisėje – jų reikia visuomenės teisiniame mentalitete ir teisinėje kultūroje. Jei bus pagarba teisei, pačioje teisėje pokyčiai bus tik teigiami. Bet tam reikia keisti požiūrio kampą ir strategiją – iš esmės. Deja, nepastebėjau, kad toks noras labai stipriai būtų apėmęs politinę klasę, nuo kurios šioje srityje daugiausiai priklauso.