Žiedinė ekonomika Lietuvoje: ar reikia daugiau mokesčių, ar kitokios jų struktūros?

Žiedinė ekonomika vis dažniau suprantama ne tik kaip aplinkosaugos, bet ir kaip ekonominės bei mokestinės politikos klausimas. Valstybės taikomi ekonominiai instrumentai – mokesčiai, rinkliavos, subsidijos, užstato sistemos ar mokestinės lengvatos – formuoja kainų signalus, kurie gali keisti gamintojų ir vartotojų sprendimus bei skatinti pereiti nuo pirminių žaliavų naudojimo prie pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir antrinių žaliavų (Svatikova et al., 2025).

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) pažymi, kad ekonominės priemonės gali būti veiksmingos skatinant atliekų prevenciją, mažinant jų šalinimą sąvartynuose ir kuriant ekonomines paskatas perdirbimui. Jų veiksmingumas priklauso ne tik nuo paties mokesčio egzistavimo, bet ir nuo jo dydžio, diferenciacijos bei derinimo su kitomis politikos priemonėmis (OECD, 2019; Svatikova et al., 2025).

Lietuvos perėjimo prie žiedinės ekonomikos mokestinių ir ekonominių priemonių analizė atskleidė, kad vien aplinkosauginių tikslų deklaravimo nepakanka. Reikalinga tokia mokesčių sistema, kurioje aplinkai mažiau palankus pasirinkimas ekonomiškai kainuotų daugiau, o žiedinis sprendimas taptų finansiškai patrauklesnis.

Sąvartynų mokestis – ne tik biudžeto pajamų šaltinis

Vienas pavyzdžių – atliekų šalinimo sąvartynuose apmokestinimas. Reikminių tyrimų projekto metu “Žiedinės ekonomikos apmokestinimo ir teisinės bazės kūrimas Lietuvoje“ (projekto sutarties Nr. S-REP-25-1) atlikto ekspertinio vertinimo rezultatai parodė gana aiškų palaikymą didesniam sąvartynų apmokestinimui. Ekspertai teiginiui, kad sąvartynų mokestis turėtų būti didinamas, skyrė vidutiniškai 3,71 balo iš 5, o teiginiui, kad dabartiniai atliekų šalinimo kaštai yra per maži ir nepakankamai skatina alternatyvius atliekų tvarkymo būdus, – 3,50 balo.

Tarptautinė praktika patvirtina, kad atliekų šalinimo mokesčiai gali padėti nukreipti atliekas nuo šalinimo sąvartynuose į perdirbimą ir kitus aplinkai palankesnius atliekų tvarkymo būdus, nes šalinimas sąvartynuose tampa ekonomiškai mažiau patrauklus (OECD, 2019). Vis dėlto, per mažas tarifas gali nesukurti pakankamo ekonominio signalo, todėl vien formalus mokesčio egzistavimas savaime neužtikrina elgsenos pokyčio.

Svarbus ir surinktų pajamų panaudojimas. OECD praktikos analizė atskleidė, kad dalyje valstybių pajamos iš atliekų šalinimo mokesčių nukreipiamos į atliekų tvarkymo infrastruktūrą ar aplinkosaugos priemones (OECD, 2019). Lietuvoje didesnio sąvartynų apmokestinimo poveikis būtų stipresnis, jeigu kartu būtų sudaromos geresnės ekonominės ir infrastruktūrinės sąlygos atliekų prevencijai, pakartotiniam naudojimui bei perdirbimui.

Plastiko apmokestinimas – mokesčiai pagal perdirbamumo galimybes

Dar ryškesnė ekspertų pozicija išryškėjo vertinant plastiko apmokestinimą. Neperdirbamo plastiko apmokestinimo didinimui ekspertai skyrė 4,00 balo iš 5, paskatoms perdirbamoms medžiagoms – 3,86, o mokesčių diferenciacijai pagal plastiko perdirbamumą – 3,79 balo. Gauti rezultatai atitinka tarptautinėje literatūroje stiprėjančią nuostatą, kad ekonominės priemonės turėtų būti nukreiptos ne tik į galutinį atliekų tvarkymo etapą, bet ir į ankstesnes produkto gyvavimo ciklo stadijas – projektavimą, gamybą bei pirminių ir antrinių žaliavų pasirinkimą (Svatikova et al., 2025).

Tai reiškia, kad vienodas apmokestinimas skirtingą poveikį aplinkai darančioms prekėms ne visada sukuria tinkamas paskatas. Mokestis ar gamintojo atsakomybės įmokos galėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į gaminio perdirbamumą, antrinių žaliavų panaudojimą ir kitas produkto savybes.

 Transporto sektoriuje – principas „teršėjas moka“

Ekspertinio vertinimo rezultatai atskleidė, kad ekonominės priemonės aktualios ir transporto srityje. Ekspertai ypač palankiai vertino didesnį didelių ir sunkių visureigių apmokestinimą – 4,50 balo iš 5, o transporto priemonių, išmetančių daugiau kaip 200 g/km CO₂, didesnį apmokestinimą – 4,07 balo.

Ypač reikšminga tai, kad ekspertai palankiai vertino ir principą, jog iš tokių mokesčių gaunamos pajamos būtų naudojamos viešajam transportui bei elektromobilių įkrovimo infrastruktūrai finansuoti (4,29 balo). Tokia sistema leistų aiškiau įgyvendinti principą „teršėjas moka“ ir kartu finansuoti mažiau taršias alternatyvas.

Ne didesni mokesčiai, o tikslingesnis apmokestinimas

Naujų mokestinių priemonių diegimas savaime negarantuoja perėjimo prie žiedinės ekonomikos. Ekspertai atkreipė dėmesį į reguliavimo stabilumo, aiškumo ir administracinės naštos problemas. Vertinant galimą žiedinės ekonomikos principais pagrįstą PVM diferenciaciją, administracinės naštos rizika įvertinta 3,57 balo iš 5.

Tarptautinė praktika taip pat atskleidė, kad pavienės mokestinės priemonės, nederinamos su kitomis žiedinės ekonomikos priemonėmis, gali sukelti ir nepageidaujamų pasekmių. Pavyzdžiui, pernelyg stipriai apmokestinus šalinimą sąvartynuose, bet nesukūrus pakankamų perdirbimo alternatyvų, gali būti paskatintos investicijos į atliekų deginimą, o tai ilgainiui gali prieštarauti aukštesniems atliekų prevencijos ir perdirbimo tikslams (OECD, 2019).

Žiedinės ekonomikos apmokestinimo modelio esmė neturėtų būti daugiau mokesčių. Jo esmė – kitokia jų struktūra, kurioje ekonominis signalas atitiktų daromą poveikį aplinkai: daugiau teršianti ir daugiau pirminių išteklių naudojanti veikla kainuotų daugiau, o pakartotinis naudojimas, remontas, perdirbimas ir antrinių žaliavų naudojimas taptų ekonomiškai patrauklesni. Tokiu būdu mokestinė politika gali tapti ne tik valstybės pajamų surinkimo, bet ir realaus perėjimo nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos priemone.

Tekstą parengė VU Teisės fakulteto prof. dr. Ligita Gasparėnienė ir dr. Rita Remeikienė

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Žiedinės ekonomikos apmokestinimo ir teisinės bazės kūrimas Lietuvoje“ (sutarties Nr. S-REP-25-1), finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos pagal Reikminių tyrimų programą.

Literatūra

Organisation for Economic Co-operation and Development. (2019). Waste management and the circular economy in selected OECD countries: Evidence from environmental performance reviews. OECD Publishing. https://doi.org/10.1787/9789264309395-en

Organisation for Economic Co-operation and Development. (2024). Economic instruments for the circular economy in Italy. OECD Publishing. https://doi.org/10.1787/33e11c28-en

Svatikova, K., Brown, A., & Börkey, P. (2025). Economic instruments for a resource-efficient circular economy (OECD Environment Working Papers No. 257). OECD Publishing. https://doi.org/10.1787/35a7051a-en

Ekspertinio vertinimo tyrimas. (2026).