KT: žvalgybos informacijos rinkimo pagrindai atitinka Konstituciją, tačiau žvalgybos veiksmų asmeniui taikymo ir surinktos informacijos perdavimo bei saugojimo sąlygos ir terminai turi būti reglamentuoti griežčiau
Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal individualų konstitucinį skundą Konstitucinis Teismas nagrinėjo kai kurių Žvalgybos įstatymo (ir Įstatymas) nuostatų, susijusių su žvalgybos informacijos rinkimu, saugojimu ir panaudojimu baudžiamajame procese, atitiktį Konstitucijai. Pagal Įstatymą, įstatymų įgaliotos institucijos informaciją renka apie išorės ir vidaus rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad informacija, gauta atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimus, nėra žvalgybos informacija, ir nebuvo šio skundo tyrimo dalykas. Į Konstitucinį Teismą pareiškėjas fizinis asmuo kreipėsi išnaudojęs visas kitas teisinės gynybos priemones.
Šios dienos Konstitucinio Teismo nutarime, vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Teismas pažymėjo, kad, nustatydamas žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinių vertybių, susijusių su valstybės apsaugos funkcija, apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, turi teisę įstatymu įtvirtinti, be kita ko, ir tokius žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų (jų pareigūnų) veiksmus ir priemones, kurie yra neviešo pobūdžio, t. y. atliekami asmeniui nežinant. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, iš jos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų ir užtikrinti konstitucinių vertybių, kaip antai valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos ir asmens konstitucinių teisių ir laisvių, apsaugos pusiausvyrą.
Teismo nuomone, vien tai, kad Žvalgybos įstatymo 11 straipsnio ir 13 straipsnio nuostatos tiek, kiek jose eksplicitiškai nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į prioritetinę valstybės apsaugos funkciją, be kita ko, apimančią visų piliečių ir valstybės valdžios priedermę saugoti tokias svarbias konstitucines vertybes, kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka ir kiti esminiai su nacionaliniu saugumu susiję valstybės interesai, ir sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas ir kitą susijusį teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra neaiškus, kad juo buvo nepaisoma iš Konstitucijos 22 straipsnio kylančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų.
Teismas neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai ir tuo aspektu, kad Žvalgybos įstatymo 13 ir 23 straipsniuose nėra tiesiogiai nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo. Teismas priminė, kad kai pagal Įstatymą atliktų teismo sankcionuojamų veiksmų metu surinkta žvalgybos informacija naudojama prieš asmenį baudžiamojo proceso tvarka, toks asmuo turi teisę į teisminę gynybą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Tačiau prieštaraujančiais (atitinkamais atvejais ir prieštaravusiais) Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos kai kurios Įstatymo nuostatos, kurios reguliuoja neviešo pobūdžio veiksmais gaunamos žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo ir surinktos informacijos saugojimo, perdavimo sąlygas ir terminus. Konstatuota, kad Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 ir 7 dalys neatitinka pagrindinio šalies įstatymo tiek, kiek jose nėra nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas teismo sankcionuojamų žvalgybos priemonių panaudojimo veiksmų pratęsimas.
Teismo nuomone, įstatymuose turi būti nustatyti ir žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, taip pat tokios žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese sąlygos, užtikrinančios asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą būtų ribojamos proporcingai. Nutarimu taip pat pripažinta, kad Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo (prieštarauja) ir Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio nuostatos, numatančios, kad apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti žvalgybos priemonių panaudojimo veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, o ne aukštesnės instancijos teismui.
Apibendrinant galima pažymėti, kad šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, jog, siekdamas užtikrinti prioritetinės valstybės apsaugos funkcijos įgyvendinimą, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti galimybę naudoti prieš asmenis tam tikrus žvalgybos veiksmus. Tačiau jų taikymo pratęsimas, gautos žvalgybinės informacijos saugojimo ir naudojimo baudžiamajame procese sąlygos turi būti reglamentuotos taip, kad nebūtų pažeistos Konstitucijos garantuojamos asmenų teisės ir laisvės.
Konstitucinio Teismo informacija
