Dialogo kultūra teismuose – taiką pasiekia net Lietuvos Aukščiausiajame Teisme

Išgirdus, kad savo ginčą galima išspręsti greičiau, pigiau ir abiem pusėms priimtinomis sąlygomis, vis dar nustembama – ar tikrai egzistuoja būdas išvengti varginančių teismų maratonų ir net kelerius metus trunkančių procesų, blaškantis per kelias teismų instancijas? Nors tai ne stebuklinga formulė, mediacija iš tiesų siūlo veiksmingą ginčų sprendimo alternatyvą – taikų susitarimą, tenkinantį abi puses. Svarbiausia – abiejų šalių noras ir sutikimas joms pačioms valdyti šį procesą, pasitelkiant neutralaus trečiojo asmens (mediatoriaus) pagalbą.

Apie teisminę mediaciją, galimybę ją taikyti ne tik vos prasidėjus teismo procesui, bet netgi bylai pasiekus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, ateities perspektyvas dar labiau plėsti jos taikymą pokalbis su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, Civilinių bylų skyriaus pirmininku, mediatoriumi dr. Artūru Driuku.

Lietuvoje ką tik paminėtas mediacijos 20-metis. Ar jau galima sakyti, kad mediacija – populiarus ir įsitvirtinęs alternatyvus ginčų sprendimo būdas mūsų teisinėje sistemoje?

Jis neabejotinai yra padaręs didelę pažangą, nors vadinamasis mediacijos paradoksas išlieka aktualus – vis dar matome neatitiktį tarp mediacijos proceso efektyvumo ir praktinio jos pritaikymo dažnumo. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie pusė medijuojamų bylų baigiasi taikiai – tai geras rezultatas. Nepaisant to, pernai teisminei mediacijai buvo perduotos 969 bylos, o turint omenyje, kiek ginčų kasmet sprendžiama teismuose, tai – palyginti nedidelis skaičius. Tačiau bendra kultūra tikrai keičiasi į gera – ne tik bylas nagrinėjantys teisėjai klausia šalių dėl galimybės ieškoti taikaus sprendimo, bet ir patys žmonės žiniomis apie mediaciją, proceso sėkmę dalijasi iš lūpų į lūpas. Neretai šalis ateiti pabandyti susitarti paskatina jų advokatai.

Beveik tūkstantis mediacijai perduotų bylų per vienerius metus rodo, kad šalys ne visada yra linkusios kautis iki paskutinės kodekso raidės ir sutinka bent pabandyti savo ginčą spręsti kitu – kompromiso paieškų – keliu..

Žinoma. Ir tai tapo įmanoma tik dėl to, kad per 20 metų šioje srityje nuveikta labai daug – visų pirma, įvyko mąstymo lūžis. Dabar jau daug rečiau nuskamba argumentas, kad mediacija išvis yra teismams nebūdinga funkcija, teisėjai turi tik vykdyti teisingumą, o ne padėti šalims derėtis.

Antra, buvo sukurta įstatymų bazė ir visa reikalinga „infrastruktūra“. Nors pirmasis Teisėjų tarybos nutarimas, skirtas bandomajam teisminės mediacijos projektui, buvo priimtas dar 2005 metais, tuo metu ja pasinaudoti buvo galima vos viename teisme Vilniuje. Vėliau ji plėtėsi, daugėjo mediatorių, buvo užtikrintas lygiateisiškumas, sudarant sąlygas visiems – ne tik didmiesčių – gyventojams naudotis šiuo procesu. Ne mažiau svarbus buvo ir Teisėjų tarybos parodytas dėmesys šiam klausimui – sukurta sistema, paskirti atsakingi žmonės, sukurta atitinkama LITEKO (Lietuvos teismų informacinės sistemos – red. pastaba) skiltis, patvirtintos Teisminės mediacijos taisyklės, pakeisti procesą reglamentuojantys teisės aktai. Turint visą aptarnaujantį mechanizmą, belieka skatinti pačius žmones savanoriškai pasirinkti išbandyti savo ginčą spręsti mediacijoje.

Ne veltui pabrėžiu būtent savanoriškumą – esminį šio proceso bruožą. Šalys pačios gali spręsti ne tik dėl to, ar joms išvis reikia mediatoriaus, bet ir dėl konkrečios jo kandidatūros. Teismas ar advokatai gali tik paraginti leistis į šį procesą, ne daugiau.

Sakote įvykus mąstymo lūžiui. Jei dabar jau galime pasidžiaugti kylant mažiau klausimų apie mediacijos vietą teismo procese, ar tas pats galioja ir kalbant apie mediaciją Aukščiausiajame Teisme? Ar atvirkščiai – vis dar stebimasi, kad mediacija gali vykti netgi kasacijoje?

Iš tiesų, jeigu sakoma, kad mediacijai teisme nėra vietos, jos, atrodytų, turėtų būti dar mažiau bylai pasiekus Aukščiausiąjį Teismą. Kaip bebūtų, kasacinio teismo specifika išskirtinė – tai daugiau nei vien individualaus šalių ginčo išsprendimas. Tai, kad Aukščiausiasis Teismas priėmė kasacinį skundą, liudija, jog tarp šalių sprendžiamame ginče yra keliamas koks nors svarbus ir reikšmingas klausimas visai visuomenei. Bylą perdavus mediacijai, jis lieka neatsakytas, o viešasis interesas šiuo klausimu – neatlieptas.

Tačiau toks požiūris nepagrįstai siauras – nors kasacija turi savo viešąją funkciją, individualus interesas konkrečioje byloje sutaikyti šalis vis dėlto neturėtų būti deginamas ant viešojo intereso aukuro. Juk toje iš kasacijos mediacijai perduotoje byloje kilęs klausimas nėra unikalus – tokiu ar panašiu teisės klausimu anksčiau ar vėliau ateis kita byla ir toje kitoje byloje galėsime jį išspręsti ir pateikti rūpimą teisės normos išaiškinimą. Galiausiai, jei ginčą, išnagrinėtą Aukščiausiajame Teisme, vėl reikėtų grąžinti į žemesniąją instanciją, arba jį, kaip neretai būna, lydi dar kelios susijusios, panašios bylos, perdavę klausimą mediacijai krūvį sumažiname ir pačiai teismų sistemai.

Kaip dažnai Aukščiausiąjį Teismą pasiekusios bylos perduodamos teisminei mediacijai? Kuo jos pasižymi?

Mediacijos galimybė net ir Aukščiausiajame Teisme tarsi patvirtina, kad nieko nėra neįmanomo – šalys jau būna perėjusios dvi instancijas, sugaišusios ne vienerius metus besibylinėdamos, patyrusios išlaidų advokatams ir išvarginusios save instanciniame maratone. Kartais tai keičia jų požiūrį. Nors tai ir nėra kasdienis įvykis, tokių bylų turime. Pavyzdžiui, pernai penkios Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atverstos bylos buvo perduotos teisminei mediacijai.

Jokių ypatingų požymių, kodėl viena ar kita būtent Aukščiausiąjį Teismą pasiekusi byla galėtų būti medijuojama, nėra. Bet dažniau iš kasacijos mediacijai perduodamos tos bylos, kurios per skirtingas instancijas spėjo apsukti daugiau nei vieną ratą, taip pat tokios, kurios galbūt labiau susijusios su faktiniais niuansais nei grynaisiais teisiniais klausimais.

Ar tai reiškia, kad galimybes ginčą perduoti mediacijai lemia ne proceso stadija, kurią ginčas spėjo pasiekti, o kiti veiksniai?

Iš esmės taip. Pagrindinė prielaida bet kurioje bylos nagrinėjimo grandyje vykstančiai mediacijai – įskaitant kai byla pasiekia kasaciją – yra šalių parodyta valia pačioms spręsti ginčą ir išmintis sutramdyti maksimalius užmojus, su kuriais buvo pravertos pirmosios instancijos teismo durys. Nuolaidos privalo būti abipusės. Esu ne kartą sakęs – nė viena šalis po mediacijos neturi išeiti laimėtoja ir labai patenkinta rezultatu, kadangi tai gali įvykti tik kitos šalies sąskaita.

Kaip mediatorius, prieš pradėdamas mediacijos procesą, siekiu išsiaiškinti, kokia yra šalių valia, koks jų nusiteikimas, ar su mediacija jos sutiko tik dėl to, kad tą pasiūlė, gal net kiek primygtinai rekomendavo teismas, ar vis dėlto jos pačios nori ginčą spręsti taikiai. Ne ką mažiau svarbi ir pati byla – apie ką ji, ar tarp šalių susiklosčiusiems santykiams nėra taikoma daugybė imperatyvų. Nors dažnai pabrėžiama, kad mediacijos pranašumas prieš įprastinį teismo procesą yra galimybė pačioms šalims nusistatyti savo ginčo išsprendimo sąlygas, perimti proceso kontrolę į savo rankas, vis dėlto negalima pamiršti, kad ir mediacijoje šalių suderėtos sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Įvertinti reikia ir išlaidas – nors teisminė mediacija yra nemokama, dalyvaujant šalių advokatams mediacijos procesas neišvengiamai pabrangsta.

Neretai pabrėžiama, kad mediacija gali būti efektyvesnis būdas spręsti ginčą. Ar tai reiškia, jog šalys, tapusios proceso šeimininkėmis, yra labiau linkusios į konstruktyvumą nei aklą tarpusavio kovą?

Sakoma, kad neįmanoma paspausti rankų sugniaužtais kumščiais, ir tai puikiai atspindi mediacijos dvasią – čia nebelieka rungtyniškumo, įprasto teisminiam procesui, o abipusis bendradarbiavimas, žinoma, sudaro sąlygas dirbti efektyviau.

Be to, jei taikos sutartis yra sudaroma, tai greičiausiai ji ir bus įgyvendinama. Nors teismo sprendimas yra privalomas šalims, jį priima teisėjas, neišvengiamai išrenkantis laimėtoją ir pralaimėtoją. Dėl to pralaimėjusioji šalis gali justi pyktį, nepasitenkinimą ir nebūti linkusi pagarbiai vykdyti tokio sprendimo. O mediacijoje bent šiek tiek nusileidžiama abiejų ir todėl bendrai rastas sprendimas šalims gali atrodyti kur kas labiau vertinamas. Pasitaiko ir situacijų, kad šalių sulygtos taikos sutarties sąlygos ar jų dalis įvykdomos dar iki teismui patvirtinant jų sudarytą taikos sutartį.

Efektyvumui įtakos gali daryti ir patogumas – mediacija gali vykti įvairiose vietose, ne tik teisme, o COVID-19 pandemija paliko savo įspaudą nuotolinių procesų forma. Anksčiau mediacijos vykdavo tik gyvai, o dabar jos dažniausiai keliasi į nuotolį. Žinoma, pačios šalys ir jų atstovai kartu su mediatoriumi susitaria, kokia forma bendrauti mediacijos proceso metu – nuotoliniu būdu, gyvai ar mišriu būdu. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos unikalumo – kokio pobūdžio nesutarimų dalykas, kokioje vietovėje reziduoja šalys, jų atstovai, mediatorius, tačiau svarbiausias kriterijus – dialogo efektyvumas. Ne visada tam tikrų nesutarimų subtilybes įmanoma išsiaiškinti nuotoliu, pavyzdžiui, tenka gilintis į teritorijų planavimo dokumentus, rengti jų projektus, eskizus, atlikti detalius skaičiavimus, kurių pagrindu būtų rengiamas taikaus susitarimo projektas. Dažnai aktyvesni mediatoriai su derybų dalyviais vyksta ir į objekto, dėl kurio kilo ginčas, vietą, pavyzdžiui, bylose dėl statybos darbų trūkumų ir pan.

Mediacija giriama ir dėl savo trukmės. Ar, lyginant su įprastu bylos nagrinėjimu teisme, būtent greitis yra išskirtinė mediacijos ypatybė?

Nebūčiau linkęs suabsoliutinti vien mediacijos greičio aspekto, kadangi procesas nelygus procesui, o ir ginčo sprendimas nėra lenktynės. Čia svarbiausia rezultatas – sulaukti šalių prie finišo linijos, kur jos pasirašytų taikos sutartį, o kiek laiko tai užtruks, priklauso nuo jų pačių. Vien tai, kad konkrečiu atveju mediacija užtruko, – net jei užtruko ilgai, – savaime nėra blogas ženklas, kol šalys iš tiesų deda pastangas derinti savo pozicijas. Žinoma, jei procesu piktnaudžiaujama, atsisakoma bendradarbiauti, nėra prasmės gaišti nei kitos šalies, nei mediatoriaus, nei valstybės institucijų laiko. Galų gale, niekas mediacijoje žmonių jėga nelaiko – jie bet kada gali nuspręsti pasitraukti iš proceso ir tam net nereikia nurodyti tokio sprendimo priežasčių.

Natūralu, kad kiekvienas procesas individualus, bet jei reikėtų išskirti ryškiausius faktorius, pagal kuriuos galima spėti mediacijos trukmę, įvardinčiau tai, kaip pačios šalys yra pasiruošusios mediacijai, kiek jų advokatai daro įtaką taikos procesui ir kiek laiko trunka pati byla. Kartais – o tai ypač aktualu kalbant apie mediaciją bylai pasiekus kasaciją – šalys jau yra tiek išvargintos bylinėjimosi, jog tiesiog nori viską užbaigti kuo greičiau.

Kaip greitai tai įvyksta?

Greičiausiai mediacijos procesas gali pasibaigti formaliai nė nespėjęs prasidėti – pavyzdžiui, pasitaiko, kad vien pačios mediacijos pasirinkimas priverčia žmones kitaip pažvelgti į ginčą ir, kol derina detales pirmajam susitikimui, patiems pavyksta surasti kompromisą ir dėl kilusio ginčo. Taip pat esu matęs sėkmės istorijų, kai pakako vos vieno susitikimo ar vos penkių minučių, praleistų tokiame susitikime, nors paprastai pirmasis susitikimas apskritai yra skirtas išleisti emocijoms, o ne susitarti dėl esmės. Kita vertus, kartais šalys geba gana greitai surasti principinį sprendimą, tenkinantį abi puses, tačiau paskęsta detalėse bešlifuodamos galutinį taikos sutarties tekstą ar žinią, kuri apie ginčo užbaigimą bus komunikuojama aplinkai.

Ilgiausia mediacija, su kuria teko dirbti, trunka jau šeštus metus ir, nors tai nėra įprasta, negaliu tvirtinti, kad taip nenutinka, – yra tekę, pavyzdžiui, penkerius metus plušėti taikant šalis ginče, susijusiame su itin sudėtingais žemės klausimais, kol galiausiai jos suraitė parašus taikos sutartyje. Tačiau tai tam tikra prasme tendencinga – jeigu į ginčą yra įsitraukę daug asmenų, turinčių kardinaliai skirtingus lūkesčius ir interesus, o tam tikras aplinkybes dar ir reikia tikslinti, pavyzdžiui, su matininkų pagalba, už kurią reikia dar ir papildomai susimokėti, viso to suderinimas užtrunka.

Atrodytų, kad, procesui užsitęsus kelerius metus, mediacija tame ginče pasmerkta nesėkmei. Kas vis dėlto galiausiai lemia proveržį, pasibaigiantį taikos sutarties sudarymu?

Prie to gali prisidėti įvairūs veiksniai – kartais lūžį nulemia įstatymų pokyčiai, kartais – institucijų vadovų, turinčių kitokių požiūrį, kaita, politinės valdžios sprendimai. Būna ir situacijų, kai šalims susitikimo metu dėl visko pavyksta susitarti, o procesą užvilkina trečiųjų šalių daroma įtaka – sutuoktinių, draugų, šeimos narių ir kitų patarėjų, kuriems nereikės patiems spręsti ginčo situacijos ar gyventi su to padariniais, nuomonė. Kartais tą padaro net ir šalių pasamdyti atstovai, absoliutindami savo kliento poziciją. Tuomet, pasikalbėjus su vienu tokių „patarėjų“, į kitą susitikimą sugrįžtama persigalvojus ir viskas prasideda iš naujo – čia kantrybę turi pademonstruoti ir kita mediacijoje dalyvaujanti šalis, ir mediatorius.

Ar mediacijos proceso sėkmė matuojama vien tuo, kad proceso pabaigoje buvo pasirašyta taikos sutartis?

Jokiu būdu. Net jei šalys ir nutraukė procesą, išlieka šansas, kad taikos sutartį jos sudarys teismo procese, kadangi jau padarytas įdirbis, atsiverta dialogui, bent apsvarstyta galimybė tam tikrais klausimais nusileisti, aptartos net kelios taikaus susitarimo alternatyvos. Pavyzdžiui, mano praktikoje buvo ir toks atvejis, kai šalys, kurioms nepavyko užbaigti mediacijos proceso taikos sutartimi, galiausiai po pusės metų į teismą patvirtinti nunešė taikos sutartį tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių derėjosi mediacijoje. Taigi naudos yra iš paties dalyvavimo mediacijos procese ir tai gali iš esmės pakeisti teismo salėje tvyrančią atmosferą.

O ar atmosfera, tvyranti ginčą medijuojant, smarkiai skiriasi nuo tos, kuri šalis lydi bylą nagrinėjant teisme?

Skiriasi. Mediacija savo prigimtimi visai kitokia – neformali, nesuvaržyta griežtų įstatymų reikalavimų, konfidenciali. Čia pačios šalys vadovauja procesui ir jame dirba kartu, o ne stengiasi viena kitą nugalėti. Ji neišvengiamai pakeičia ir mediatoriaus laikyseną – šalis reikia pasitikti ne formaliam ir „teisėjiškam“, o it išmintingam bičiuliui, norinčiam padėti abiem pusėms vienodai.

Išskirti galima ir tai, kad mediacijoje pats gali būti daug kūrybiškesnis, nei tau įprastai leistų civilinį procesą reglamentuojantis kodeksas, čia galima taikyti labai įvairias taktikas. Pavyzdžiui, susitarus su šalimis ar jų atstovais mediatorius gali bendrauti vienu metu su visais mediacijos proceso dalyviais, gali – tik su šalių atstovais ar tik su šalimis, atskirai su kiekviena iš šalių ar jų atstovu, nuotoliu (telefonu, vaizdo transliacijos būdu) ar tiesiogiai, su šalimis susitikti vietoje, dėl kurios kilęs jų ginčas, kartu viską apžiūrėti ir t. t. Tai pakeičia šalių požiūrį ir santykį su mediatoriumi, tiesiogiai įtraukia į jų rūpesčius, leidžia šalims jaustis iš tiesų išklausytoms.

Kol kas iš Aukščiausiojo Teismo mediacijai perduotos bylos buvo nagrinėtos civilinio proceso tvarka. Ar galima tikėtis ateityje jai rasiant vietos ir baudžiamajame procese?

Pati mediacijos baudžiamajame procese mintis tikrai nėra nauja ir Teisingumo ministerija mediacijos plėtros koncepciją yra patvirtinusi ne tik civiliniame ir administraciniame procesuose, bet ir baudžiamajame procese. Taip pat dar į praėjusios Vyriausybės programą buvo įtrauktas tikslas plėsti mediacijos instituto taikymą ir prieinamumą nagrinėjant tam tikros kategorijos baudžiamąsias bylas. Šiuo klausimu darbą neseniai pradėjo Lietuvos Respublikos Prezidentūros iniciatyva suburta darbo grupė, kuri turėtų parengti reikiamų teisės aktų projektus.

Iš dalies mediacija jau dabar vykdoma Probacijos įstatymo pagrindu, siekiant įgyvendinti atkuriamojo teisingumo principą. Probacija – tai sąlyginė alternatyva paskirtai arešto ar laisvės atėmimo bausmei (bausmės ar jos dalies vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos), jos metu vykdoma probuojamojo priežiūra. Vykdant probaciją taikomos atkuriamojo pobūdžio priemonės, kuriomis užtikrinamas nukentėjusio asmens ir probuojamojo sutaikinimas ir tarpininkavimas siekiant atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Vis dėlto išsamaus reguliavimo baudžiamajame procese kol kas nėra ir yra daug detalių, dėl kurių reikės apsispręsti: kokias veikas padarius mediacija gali būti vykdoma; kokioje baudžiamojo proceso – o gal net ir bausmių vykdymo – stadijoje ir kokiomis sąlygomis ji būtų taikoma; kas galės būti mediatoriais; kas tvirtins šalių pasiektą susitarimą ir t. t.

Galiausiai, tai, ką anksčiau minėjau dėl mediacijos proceso trukmės, visai netiks baudžiamajame procese – čia tikrai reikės terminų, ir netgi gana griežtų. Civiliniame procese galima sau leisti tartis tiek, kiek to reikia sprendimui pasiekti, jei tik šalys dėl to išreiškia sutikimą, o baudžiamojo proceso specifika diktuoja kitokias taisykles – praėjus tam tikram laiko tarpui, gali pasunkėti įrodinėjimo procesas ir nukentėti tyrimas.

Teisinius niuansus, kuriuos reikės išspręsti teisėkūroje, dar papildo visuomenės stigma, kad tokiu būdu nesulaukiama atpildo, neįvykdomas teisingumas. Tačiau ir kitų valstybių patirtis rodo, kad mediacijos universalumo principas neturėtų būti paneigtas – šansas jai turėtų būti sudarytas bet kokiame procese, kai susitaikymo galimybę mato patys procese dalyvaujantys asmenys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija