Teismai

KT: dalis tirtų Sporto įstatymo nuostatų prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, neprieštaravo Konstitucijai.

Šiuo nutarimu neprieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti ir Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, Sporto įstatymo Nr. I‑1151 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys.

Tačiau prieštaraujančia Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažinta Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas išnagrinėjo pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą.

Pareiškėja abejojo, ar Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai („Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“) ir 3 daliai („Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas“). Savo abejones pareiškėja grindė tuo, kad, pagal Konstituciją, susivienijimų autonomiškumas suponuoja, be kita ko, jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką. Pasak pareiškėjos, minėtomis ginčytomis Sporto įstatymo nuostatomis, kuriomis sporto organizacijos yra įpareigotos nustatyti savo valdymo organų narių rotaciją, jeigu jos siekia gauti valstybės biudžeto lėšų, yra tiesiogiai ir nepagrįstai, t. y. nesant jokių objektyvių priežasčių dėl tokio reguliavimo būtinumo, kišamasi į šių asmenų vidinį valdymą, ribojamas asociacijų laisvės principas.

Apibendrinęs pareiškėjos ginčijamas ir su jomis susijusias Sporto įstatymo, Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo nuostatas dėl reikalavimo valstybės biudžeto lėšų siekiančioms gauti sporto nevyriausybinėms organizacijoms savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo ir turi teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad privaloma valdymo organų narių rotacija yra nustatyta tik toms sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), kurios siekia valstybės biudžeto lėšų. 

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, vykdant iš Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės funkciją remti sportą, finansuojant tam tikras sporto reikmes valstybės biudžeto lėšomis, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, iš jos 128 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų įstatymuose nustatyti valstybės biudžeto lėšų, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, perdavimo tam tikroms institucijoms, tarp jų ir visuomeninėms organizacijoms, kurios dalyvauja valstybės biudžeto lėšomis remiamoje sporto veikloje, sąlygas ir tvarką.  

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nustatydamas valstybės biudžeto lėšų perdavimo nurodytoms organizacijoms sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti jų valdymo subjektams, kitiems joms atstovaujantiems ar už tokių organizacijų lėšų apskaitą atsakingiems asmenims reikalavimus, be kita ko, ribojimą eiti visuomeninėje organizacijoje vadovaujamas pareigas ilgesnį laiką, negu nustatytas įstatymų leidėjo. Tokie reikalavimai turi būti skirti konstituciškai pagrįstam tikslui, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, įgyvendinti, tačiau juos nustatydamas, įstatymų leidėjas turi nepaneigti Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės esmės, paisyti konstitucinio proporcingumo principo.

Vertindamas, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims neprieštaravo pareiškėjos ginčytos Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) nuostatos, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jomis nustatytu valstybės biudžeto lėšų skyrimo sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms) ribojimu buvo įgyvendinta iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylanti diskrecija, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, nustatyti reikalavimą minėtoms organizacijoms (asociacijoms) savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų, kurie, pagal Asociacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (su 2024 m. birželio 25 d. pakeitimu) nuostatas, atsakingi, be kita ko, už asociacijų finansų apskaitos organizavimą ir finansines ataskaitas, narių rotaciją.

Be to, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, po to, kai baigiasi maksimali leidžiama to paties asmens nepertraukiamo buvimo sporto nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) valdymo organo nariu trukmė, praėjus pagal šį reguliavimą nurodytam laikotarpiui, tas pats asmuo ir vėl gali eiti tas pačias minėtos organizacijos valdymo organo nario pareigas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas yra neproporcingas ir pažeidžia Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos teisės laisvai vienytis į asociacijas esmę.

Vadinasi, pareiškėjos ginčijamu Sporto įstatyme (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeidžiami iš Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių kylantys, asociacijų laisvę užtikrinantys imperatyvai, be kita ko, ribojant šią laisvę laikytis konstitucinio proporcingumo principo.

Spręsdamas dėl šiuo metu galiojančio Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, taip pat Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitikties Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu yra iš esmės tapatus teisiniam reguliavimui, kuris atitinkamai buvo nustatytas ginčytuose Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje. Šiame nutarime pripažinęs, kad minėtas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.

Pareiškėja taip pat prašė ištirti, ar Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.

Pareiškėjos nuomone, nurodytu ginčytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asmenų teisė netrukdomai vienytis į asociacijas, nes, pasak pareiškėjos, tik pati asociacija turi teisę spręsti, kokie reikalavimai, įskaitant ir reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos, yra keliami jos nariams ir asociacijos veikloje dalyvaujantiems asmenims. Be to, pareiškėja teigia, kad neproporcingai siekiamiems tikslams ginčytu teisiniu reguliavimu visam laikui užkertamas kelias skirti juridiniams asmenims (sporto organizacijoms) valstybės finansavimą tam tikroms jų vykdomoms programoms ir projektams įgyvendinti, jeigu juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo nariai ar kiti įstatyme nurodyti asmenys yra teisti už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ši ginčyta nuostata atitinka konstituciškai pagrįstą tikslą, be kita ko, užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog valstybės biudžeto lėšos niekada negali būti skiriamos, jeigu nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis, už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, nors tokio asmens teistumas yra išnykęs arba panaikintas, nėra pagrindo teigti, kad toks ribojimas yra būtinas minėtam tikslui pasiekti. Tokiu ribojimu Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asociacijų laisvė, suponuojanti asociacijų teisę savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (be kita ko, vadovaujamas pareigas), taip pat priėmimo į jas tvarką, yra varžoma akivaizdžiai labiau, negu būtina minėtam konstituciškai svarbiam tikslui pasiekti. Pažymėta, kad taip kartu pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešųjų finansų, be kita ko, valstybės biudžeto lėšų, panaudojimo teisėtumą ir skaidrumą, t. y. kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, turi diskreciją nustatyti asmenims, padariusiems nusikaltimus, ribojimus dalyvauti valdant valstybės biudžeto lėšų siekiančias sporto nevyriausybines organizacijas (asociacijas), tvarkant jų finansus ar sudarant sandorius organizacijų vardu. Tačiau konstituciškai pateisinami, be kita ko, Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus atitinkančiais laikytini tik tokie su nusikaltimų padarymu susiję ribojimai, kuriais siekiama aiškių konstituciškai pagrįstų tikslų ir kurie apibrėžiami konkrečiais taikymo terminais, o jų trukmė diferencijuojama pagal įstatymų leidėjo pasirinktus kriterijus, be kita ko, nusikaltimo pavojingumą, rūšį, sąsają su viešaisiais finansais.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija

Back to top button