KT: teisinis reguliavimas, susijęs su partnerystės institutu, prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas (KT) šios dienos nutarimu pripažino, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Įstatymas) 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Civilinio kodekso (CK) 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters. Teismas nustatė, kad ši CK nuostata prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjos Vyriausybės prašymą.

Prašydama įvertinti Įstatymo 28 straipsnio atitiktį Konstitucijai, pareiškėja teigė, kad Įstatymo 28 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nesudariusių santuokos bendrai gyvenančių asmenų teisės į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą įgyvendinimas yra priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos, yra nesuderinamas, be kita ko, su konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principais. Kartu, pareiškėjos manymu, Įstatymo 28 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra paneigta bendrai gyvenančių nesudariusių santuokos asmenų konstitucinė teisė į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą, kylanti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, aiškinamų kartu su Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir 29 straipsniu.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos ginčyto Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kyla įstatymų leidėjo įsipareigojimas per protingą laiką priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą. Šio įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas yra būtina sąlyga tam, kad įsigaliotų CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos. Tačiau iki šiol partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas, taigi CK trečiosios knygos XV skyrius iki šiol nėra įsigaliojęs.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, netoleruotinos situacijos, kai įstatymų leidėjas, įstatymo įsigaliojimą susiejęs su kokio nors kito įstatymo priėmimu, ilgą (neapibrėžtą) laiką nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų ir nepriima to kito įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti. Tokiu atveju, įstatymų leidėjui išreiškus valią sureguliuoti tam tikrus santykius, tie santykiai ilgą (neapibrėžtą) laiką taip ir lieka nesureguliuoti, o priimtas ir paskelbtas įstatymas, kurio įsigaliojimas atidėtas neapibrėžtam laikui, nepradedamas taikyti. Taip gali būti sukuriamas teisinis netikrumas ir neapibrėžtumas, paneigiami asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymų leidėjo nustatytas tam tikrų santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, taip mažinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir teise, todėl tai gali būti pakankamas pagrindas tokį įstatymo įsigaliojimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, neužtikrinančiu iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, pažeidžiančiu atsakingo valdymo principą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, kylančią pareigą sureguliuoti ne tik santuoką registravusių, bet ir kitų bendrai gyvenančių asmenų porų santykius, CK trečiosios knygos XV skyriuje nustatė partnerystės santykių teisinį reguliavimą, tačiau jau daugiau nei 24 metus, t. y. nepagrįstai ilgą laiką, akivaizdžiai viršijantį bet kokį galimą protingą terminą, reikalingą teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nevykdo ginčytame Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinto savo įsipareigojimo priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą, ir nėra aišku, kada tai bus padaryta. Dėl to neįsigalioja prieš 24 metus priimtos CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos dėl bendro asmenų gyvenimo neįregistravus santuokos, nors nėra jokio pagrįsto poreikio tiek laiko atidėti jų įsigaliojimą, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys asmenys negali pasinaudoti teisine apsauga.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, priėmęs CK, jo trečiosios knygos XV skyriuje pradėjo reguliuoti santuokos nesudariusių, bendrai gyvenančių asmenų porų santykius, tačiau taip ir nepriėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, nuo kurio įsigaliojimo momento turėtų įsigalioti CK trečiosios knygos XV skyrius, nepabaigė atlikti visų būtinų teisėkūros veiksmų tam, kad partnerystės institutas įsigaliotų. Vadinasi, toks ginčytame Įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį CK trečiosios knygos XV skyrius įsigalios tik tuomet, kai bus priimtas ir įsigalios partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, tokio (specialaus) įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nepriėmus, sukūrė teisinį netikrumą ir neapibrėžtumą, paneigė asmenų teisėtus lūkesčius, kad įstatymų leidėjo nustatytas partnerystės santykių teisinis reguliavimas bus pradėtas taikyti, sumažino asmenų pasitikėjimą valstybe ir teise, neužtikrino iš konstitucinio teisinės valstybės principų kylančių teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimų, pažeidė atsakingo valdymo principą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja taip pat prašė ištirti, ar Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos teigimu, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsniu, saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, taip pat ir šią sampratą atitinkančios tos pačios lyties poros. Atsižvelgiant į tai, CK 3.229 straipsnio norma, kiek pagal ją leidžiamas partnerystės tik tarp vyro ir moters įregistravimas, pareiškėjos manymu, prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, seksualinės orientacijos pagrindu diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis ir pažeidžia konstitucines tokių asmenų teises į teisinę orumo ir privataus gyvenimo apsaugą, pripažintina prieštaraujančia Konstitucijai.

Spręsdamas dėl CK 3.229 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos nuostatoms ir principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, įstatymų leidėjas turi pareigą užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnyje 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga, nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros. Visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje. Teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba žmogaus teisėms, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis. Neužtikrinus santuokos nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad CK 3.229 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik šeimą norintys kurti vyras ir moteris, įstatymų leidėjas neįgyvendino iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, kylančios pareigos užtikrinti, kad būtų saugomi ir ginami visų santuokos nesudariusių, tačiau bendrai gyvenančių ir puoselėjančių nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos ryšius, asmenų santykiai taip, jog būtų sudarytos prielaidos tokioms šeimoms tinkamai funkcionuoti ir būtų ginamos tokių šeimos narių teisės ir teisėti interesai.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks ginčytas teisinis reguliavimas, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik šeimą norintys kurti vyras ir moteris, neužtikrina iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su jos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, 22 straipsnio 1, 4 dalimis, kylančios tos pačios lyties asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo, jų orumo ir privataus bei šeimos gyvenimo apsaugos, pažeidžia ne santuokoje gyvenančių porų lygybę, seksualinės orientacijos pagrindu diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis, taigi pažeidžia ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo pažeidimas kartu yra ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas. Vadinasi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos.

Partnerystei įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatoma tvarka nėra nustatyta. Taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (be kita ko, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog teismų galimybė užpildyti teisės spragas nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas šios bylos kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas nėra reguliuojamos kitos partnerių gyvenimui paprastai laikomos svarbiomis teisės ir pareigos, be kita ko, paveldėjimo, tarpusavio išlaikymo, teisės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teisės ir pareigos nepilnamečiams vaikams ir pan. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti konkrečią jiems skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą (kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę), svarbu, kad būtų nustatytas toks visuminis teisinis reguliavimas, pagal kurį suteikiama apsauga būtų pakankama, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus.

Konstitucinio Teismo informacija