Naujausios LAT nutartys: nuo asmens, neįtraukto dalyvauti arbitražo bylos nagrinėjime, teisės skųsti arbitražo teismo sprendimą iki administracinės atsakomybės taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl ūkininko teisės disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, kai ūkininkas yra sudaręs preliminariąją sutartį dėl ūkininko ūkio perleidimo ateityje, pažymėta, kad Ūkininko Ūkio įstatymo (ŪŪĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo subjektas yra ūkininkas. ŪŪĮ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkininko ir jo partnerių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo nustato CK. Ūkininko bankroto proceso metu ūkininko turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomas ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas. Šios nuostatos iš dalies paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius, kad ŪŪĮ nereglamentuoja ūkininko ūkio pinigų panaudojimo asmeninėms reikmėms klausimų, ir papildomai pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teisės disponuoti turtu ribojimus nustatė Buhalterinės apskaitos įstatymo, Rekomendacijos bei mokesčius valstybei reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Ūkininko teisė naudotis iš ūkio veiklos gautomis lėšomis, kai nėra steigiamas juridinis asmuo, yra ūkininko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimas. ŪŪĮ 5 straipsnio 3 dalis tiesiogiai įtvirtina, kad šiuos klausimus reguliuoja CK. Vadovaujantis CK 4.37 straipsniu, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.39 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Kaip ir minėta, apeliacinės instancijos teismo nurodyti įstatymai (Buhalterinės apskaitos įstatymas, GPMĮ, PVMĮ) ūkininko teisės naudotis iš ūkio veiklos gautomis pajamomis nereguliuoja, taigi ir neriboja. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ūkininkas, ketinantis perleisti ūkį, turi visas pajamas, gautas iš ūkio veiklos, skirti visų pirma mokesčiams sumokėti bei įsipareigojimams dengti ir tik jei pajamų lieka, gali jas „panaudoti asmeninėms reikmėms“, iš esmės nustatė, kad ūkininkas turi tam tikras pareigas ūkiui, panašias į juridinio asmens dalyvio pareigas juridiniam asmeniui. Teismas pagal analogiją pritaikė juridinio asmens dalyvio teisei gauti pelną iš juridinio asmens veiklos taikytinus principus. Tačiau pastarieji negali būti taikomi iš ūkininko ūkio veiklos gautoms pajamoms, nes esmingai skiriasi teisinis santykis. Iš ūkio veiklos gaunamos pajamos, kaip ir minėta, yra ūkininko pajamos, o ne ūkio pajamos. Ūkiui šios pajamos negali priklausyti, kadangi ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo, todėl teisinių santykių subjektas, įgyjantis teises ir pareigas, yra pats ūkininkas.  Iš ūkio veiklos gaunamos pajamos yra ūkininko, o ne ūkio pajamos. Kadangi ūkis nėra juridinis asmuo, jis negali įgyti teisių ir pareigų, todėl negali nuosavybės teise turėti turto. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek banko sąskaita, tiek joje esančios lėšos ir pajinis įnašas, tiek ūkio kasoje atsakovo išsigryninta 45 000 Eur suma priklausė atsakovui nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais, nurodydamas, kad šalys Preliminariojoje sutartyje nesusitarė, kokia apimtimi atsakovas vykdys atsiskaitymus su tiekėjais ir kreditoriais laikotarpiu nuo Preliminariosios sutarties iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, išskyrus dėl iš ieškovo gautos 100 000 Eur avanso sumos, kurią atsakovas įsipareigojo panaudoti ūkio įsipareigojimams dengti. Dėl šios priežasties visos pajamos iš parduodamų daiktų iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teko atsakovui (ūkininkui).  

______

Nutartyje dėl asmens, neįtraukto dalyvauti arbitražo bylos nagrinėjime, teisės skųsti arbitražo teismo sprendimą, priminta, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis byloje dalyvaujantį asmenį, yra jo teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad ir doktrinoje, vertinant arbitražo procese nedalyvavusių asmenų teisę skųsti arbitražo teismo sprendimą, atsižvelgiama į tokio sprendimo res judicata galios ypatumus. Kasacinio teismo vertinimu, Arbitražo teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų. Nors pareiškėjas nurodė, kad arbitražo teismas „akivaizdžiai“ pasisakė dėl jo teisių ir pareigų, tačiau iš šių kasacinio skundo argumentų neaišku, kokius konkrečius, realius padarinius sprendimas jam galėtų sukelti. Vertinant, ar Arbitražo teismo sprendimas galėjo sukelti pareiškėjui teisinių padarinių, būtina atkreipti dėmesį ir į Arbitražo teismo sprendimo pobūdį – Arbitražo teismo sprendimu suinteresuoto asmens S. S.-Z. ieškinys T. T. buvo atmestas, tačiau pažymėta ir tai, kad ieškovė nepraranda teisės reikalauti ginčo sutarties vykdymo ateityje. Kasaciniame skunde nurodomos sąsajos su BUAB „Open Banking LT“ bankroto byloje pareiškėjo pareikštu finansiniu reikalavimu taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjui Arbitražo teismo sprendimu buvo sukurtos teisės ir pareigos. Apibendrindama visus nutartyje nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatavo, kad CPK 305 straipsnio ir Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatos nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje negali būti aiškinamos pernelyg plačiai, t. y. kaip suteikiančios teisę arbitražo bylos nagrinėjime nedalyvavusiam asmeniui (pareiškėjui) skųsti arbitražo teismo sprendimą.

______

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą apsimestiniais ir apsimestinių sandorių negaliojimo teisines pasekmes, pažymėta, kad sprendžiant, ar ieškovo ir atsakovo sudaryti sandoriai atitiko nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių paskirtį ir esmę, reikšminga tai, kad pagal juos ieškovui buvo nustatyta teisė atpirkti Butą už tą pačią 25 000 Eur kainą, bet tik po penkerių metų ir tik su sąlyga, kad jis kas mėnesį penkerius metus mokės atsakovui nuompinigius po 500 Eur. Vadinasi, šalys susitarė, kad jeigu ieškovas penkerius metus kas mėnesį mokės atsakovui po 500 Eur ir po penkerių metų sumokės 25 000 Eur, jis, įgyvendinęs atpirkimo teisę, vėl taps Buto savininku de jure. Nors, pagal CK 6.417 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pardavėjas turi teisę atpirkti parduotą daiktą ne ilgiau kaip penkerius metus, 2022 m. balandžio 11 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartyje įtvirtinta sąlyga, pagal kurią pradėti įgyvendinti teisę atpirkti Butą ieškovas gali ne anksčiau nei po penkerių metų. Nors CK 6.418 straipsnio, reglamentuojančio atpirkimo teisės įgyvendinimą, 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjas, įgyvendindamas atpirkimo teisę, daiktą atsiima be jokių teisės į tą daiktą suvaržymų ir apribojimų ar papildomų įmokų ir atlyginimo pirkėjui, jeigu pranešimas apie ketinimą pasinaudoti atpirkimo teise buvo paskelbtas šio straipsnio nustatyta tvarka, 2022 m. balandžio 11 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartyje įtvirtinta sąlyga, pagal kurią ieškovui teisė atpirkti Butą buvo susieta su Buto nuomos sutartyje įtvirtinta pareiga penkerius metus mokėti po 500 Eur. Teisėjų kolegija nusprendė, kad, pagal byloje nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, yra pagrindas pripažinti, jog ieškovo ir atsakovo veiksmai neatitiko nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise ir nekilnojamojo turto nuomos sutarčių paskirties ir esmės.

Paskolos sutartis, kurią siekta pridengti 2022 m. balandžio 11 d. sudarytomis Nuomos ir Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartimis bei 2022 m. gegužės 26 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu, galioja, atsižvelgiant į jos atitiktį paskolos santykius reglamentuojančioms teisės normoms. Buto įkeitimo (hipotekos) sutartis negalioja, kadangi pagal sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą (CK 3.85 straipsnio 2 dalis) jo įkeitimui (hipotekai) turėjo būti gautas teismo leidimas, o pagal CK 4.185 straipsnio 1 dalį hipotekos sandoris turėjo būti notarinės formos. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant pridengti paskolos ir Buto įkeitimo (hipotekos) sutartis, o tai reiškia, kad jie ne tik negalioja nuo sudarymo momento, bet buvo sudaryta kitos rūšies sutartis, keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento ir grąžinti Butą ieškovui. Kadangi ginčo sandorių pagrindu Nekilnojamojo turto registre Butas buvo tik įregistruotas kaip priklausantis atsakovui nuosavybės teise, bet jo valdytojas liko ieškovas, kuris ir naudojosi butu, tai konstatavus, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai, pripažintina, jog Butas, kaip priklausantis nuosavybės teise atsakovui, įregistruotas neteisėtai, o tai bus pagrindas Nekilnojamojo turtui registrui panaikinti šį įrašą. Teisėjų kolegijai priėmus sprendimą dėl ginčo sandorių, kaip apsimestinių sandorių, negaliojimo teisinių pasekmių, byloje lieka neišspręstas ieškovo reikalavimas sumažinti palūkanas. Kadangi bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai ginčo sandorių nekvalifikavę kaip apsimestinių sandorių, kuriais buvo pridengtos paskolos ir Buto įkeitimo (hipotekos) sutartys, šio reikalavimo apskritai nenagrinėjo, bylos dalis pagal šį ieškovo ieškinio reikalavimą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

______

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė (bylos Nr. 2AT-15-976/2025) , kad vairuotojas, sąmoningai nepaklusęs pareigūnų reikalavimams ir nevykdęs reikalavimo sustoti, pagrįstai pripažintas padaręs administracinius nusižengimus. Taip pat konstatuota, kad tai, jog vienas iš pareigūnų neturėjo leidimo vairuoti specialiąją transporto priemonę, nedaro jo nurodymų neteisėtų. Išaiškinta, kad atsakomybė už teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą (pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį) ir reikalavimo sustabdyti transporto priemonę nevykdymą (pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį) galima tik tuo atveju, kai nustatoma, jog asmuo tyčia nevykdė teisėtų ir aiškiai išreikštų pareigūnų reikalavimų. Tyčiai nustatyti itin svarbus ne tik asmens paaiškinimas, bet ir objektyvios aplinkybės – konkrečių veiksmų pobūdis, jų eiga, intensyvumas ir bendras elgesio modelis. Šioje byloje konstatuota, kad vairuotojas buvo aiškiai informuotas apie padarytus pažeidimus, žinojo, kad neturi teisės vairuoti sunkiasvorę transporto priemonę, ir buvo įspėtas, kad turi likti transporto priemonėje. Šio reikalavimo jis nevykdė, be leidimo išlipo iš transporto priemonės, o vėliau ir bandė nuvažiuoti vairuodamas transporto priemonę, kurios vairuoti jis neturėjo teisės. Dėl to pareigūnai jį vijosi tarnybiniu automobiliu su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu, taip pat per garsiakalbį reikalavo sustoti. Šiuos nurodymus vairuotojas taip pat ignoravo, o galiausiai sustabdytas bandė pabėgti pėsčiomis. Tokie jo veiksmai pagrindžia tyčinį elgesį.