Europos teisės įtaka nacionalinei teisei: aukščiausiųjų teismų vaidmuo

Skaičiuojame jau kelis savo narystės Europos Sąjungoje (ES) ir Europos Taryboje dešimtmečius. Esame organizacijose, kurios kuria bendrą teisinę tvarką, pagrįstą pamatinėmis vertybėmis, tarp jų – žmogaus teisių ir laisvių apsauga, socialiniu teisingumu, siekiu užtikrinti ilgalaikę taiką, vienybę, lygybę, laisvę, saugumą, solidarumą.

Apie Europos vertybių raidą teisiniame kontekste, nacionalinių aukščiausiųjų teismų indėlį plėtojant Europos teisę, Europos teisės integravimo į nacionalinę teisę procesus ir problemas Aukščiausiojo Teismo atstovai 2024 metais skaitė pranešimus ir diskutavo net keliose tarptautinėse konferencijose, per vizitus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT). Apie tai mintimis dalytasi kasmetiniame Europos Sąjungos aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklo (Tinklo) kolokviume, kituose renginiuose.

Prisimindami šiuos įvykius, dalydamiesi įžvalgomis apie Europos teisę, jos taikymą, kalbamės su Aukščiausiojo Teismo pirmininke dr. Danguole Bubliene, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininke dr. Gabriele Juodkaite-Granskiene ir Civilinių bylų skyriaus pirmininku dr. Artūru Driuku.

Gerbiamoji Pirmininke, kaip, Jūsų vertinimu, pavyko atlaikyti šį renginių maratoną?

D. Bublienė: Natūralu, kad svarbios Lietuvos sukaktys, susijusios su Europos teisės integracija, teisininkų bendruomenėje sulaukė daug dėmesio. Jo netrūko ir Vilniuje, ir Liuksemburge, ir Strasbūre. Renginiai buvo skirti ne tik įgytai patirčiai apibendrinti, pasidžiaugti sėkmingu bendradarbiavimu su ESTT ir Europos Žmogaus Teisių Teismu (EŽTT), ne tik įvertinti, kiek daug mūsų valstybė pasiekė puoselėdama vakarietiškas vertybes, ypač žmogaus teisių srityje, bet ir atkreipti dėmesį į naujai kylančius klausimus. Tai, pvz., aplinkosaugos, naujųjų technologijų, įskaitant teisę būti pamirštam internete, asociacijos laisvės ieškant pusiausvyros tarp pačios asociacijos ir jos narių teisių, žodžio ir saviraiškos laisvės ribų, viešųjų diskusijų kultūros, prejudicinio sprendimo procedūros tobulinimo, prašymų dėl EŽTT konsultacinės išvados mažo populiarumo, pajėgių specializuotų Europos teisės biurų / padalinių aukščiausiuose teismuose steigimo ir kiti klausimai. Tai ypač svarbu, nes tam, kad žmogaus teisėmis ir laisvėmis būtų galima veiksmingai naudotis, neužtenka vien jas įtvirtinti, būtina turėti ir tinkamas priemones joms įgyvendinti. Visi renginiai buvo tikrai naudingi – ne tik plėtojant akademinę mintį, randant atsakymus į praktikos klausimus, bet ir užmezgant naują bendradarbiavimą. Džiaugiuosi, kad Aukščiausiasis Teismas šiame metų maratone buvo ir matomas kaip tarptautinių konferencijų organizatorius, ir girdimas, kai teisėjai skaitė pranešimus, buvo parengta ir pristatyta lyginamoji studija apie darbo teisme patrauklumą, pasisakyta diskusijose pačiais įvairiausiais Europos teisės klausimais. Tarp šių klausimų – veiksmingumo principo turinys ir taikymas, duomenų apsaugos teismuose problemos, bylinėjimosi išlaidų finansavimas pasitelkiant trečiąsias šalis, vadinamųjų mišrių tarptautinių sutarčių aiškinimo specifika, kasacinių skundų, kuriuose keliami ES teisės klausimai, atrankos tobulinimo dalykai ir kitos aktualijos.

Mūsų gyvenime įsitvirtino Europos teisės samprata. Kadangi šis leidinys skirtas ir plačiajai visuomenei, prašytume trumpai nusakyti, kas ta Europos teisė.

G. Juodkaitė-Granskienė: Europos teisė suprantama kaip Europos Sąjungos teisė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) teisė. Tai – labai sudėtinga teisė. Praktiškai ji apima dvi teisės sistemas, kurios, nors ir skirtingos, veikia viena kitą ir abi sudaro bendrą viršnacionalinę teisinę tvarką, t. y. teisinę tvarką, integruotą į nacionalinę teisę.

A. Driukas: Pasakyčiau labai apibendrintai, kad teisės europėjimas (geresnio lietuviško atitikmens neturime), arba vadinamoji europeizacija, reiškia vienovės įvairovėje išlaikymą. Vienoje iš naujausių diskusijų buvo paminėta, kad apie 20 proc. kiekvienos valstybės narės nacionalinių teisės aktų yra europinės kilmės. Tiesa, europeizacija skiriasi priklausomai nuo to, kuriose srityse ES yra kompetentinga ar kuriose vykdoma intensyvi teisėkūros veikla.

Vis dėlto kokia Europos teisės vieta nacionalinės teisės atžvilgiu? Ar visose valstybėse ji tokia pati?

D. Bublienė: Iš pirmo žvilgsnio keistokai atrodo, bet Europos teisės vieta skirtingų valstybių nacionalinės teisės atžvilgiu yra skirtinga. Pasiremsiu ES aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklo duomenimis. Pagal juos, nemažos dalies ES valstybių teisės sistemose ES teisė ir Konvencijos teisė, palyginti su tarptautine teise, užima atskirą ypatingą vietą. Bene trečdalyje ES valstybių ES teisė normų hierarchijoje yra aukščiau nei tarptautinė teisė, tačiau nenoriai iškeliama aukščiau konstitucijos. Vos keliose valstybėse ES teisei skirta aukštesnė vieta nei konstitucijai; tik retos valstybės ES teisę priskiria tam pačiam lygiui kaip ir konstituciją (taip yra Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje ir Švedijoje); dauguma valstybių savo normų hierarchijos viršūnėje išlaiko konstituciją, kartu pripažindamos visos ES teisės viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Jei kalbėtume apie Konvencijos teisę, kaip tarptautinės teisės šaltinį, ES valstybių teisinėje sistemoje ji užima žemesnę vietą nei konstitucija. Vis dėlto apibendrinimų duomenys rodo, kad Konvencijos įtaka (dėl jos normų pobūdžio) vidaus teisinei tvarkai yra reikšminga ir konkreti: ypač pabrėžiama ypatinga Konvencijos teisės reikšmė aiškinant nacionalinę teisę, įskaitant nacionalines konstitucijas.

Ką tokia įvairovė reikštų? Matyt, negalima nepritarti Prancūzijos Kasacinio Teismo pirmininko Christophe’o Soulard’o nuomonei, kad, garantuodamos savo konstitucijų viršenybę, dauguma valstybių siekia išsaugoti savo nacionalinį identitetą, kartu palaipsniui asimiliuodamos Europos teisę. Abejotina, kad šie skirtumai galėtų trukdyti visiškai integruoti Europos teisę į nacionalines teisės sistemas ir atsirastų dideli skirtumai ją aiškinant ir taikant.

Gal galima būtų išskirti kokius nors atskirų valstybių, o kartu ir jų kasacinių teismų veiklos savitumus integruojant Europos teisę į savo nacionalinę teisę?

A. Driukas: Be abejo, tokių savitumų yra. Pavyzdžiui, Europos teisės perėmimo terminai yra skirtingi. Ryški tendencija – valstybės, ratifikavusios Konvenciją arba įstojusios į ES skirtingu laiku, skirtingu greičiu ir metodais perima Europos teisės normas. Šiuos skirtumus, be kita ko, lemia valstybių narių istorinis kontekstas ir jų prisijungimo prie Europos institucijų laikas. Praktikoje išryškėja viena koreliacija: šalys, kurios Konvenciją ratifikavo arba ES narėmis tapo vėliau, greičiau išsiugdė tai, kas vadinama viršnacionaliniu mąstymu, tiek integruodamos Europos teisę į savo nacionalinę teisės sistemą, tiek perimdamos atitinkamas praktinio dialogo procedūras – kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo ar prašymą pateikti konsultacinę išvadą.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje tai buvo lėtai besivystantis procesas. Prancūzija, viena iš ES steigėjų 1951 metais, pirmąjį prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikė tik po 14 metų. Priešingai – Lenkijoje, Estijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje viršnacionalinio mąstymo perėmimas vyko greitai. Beje, Lenkijos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jis taikė ES teisę dar prieš Lenkijai tampant ES nare, t. y. nuo Asociacijos sutarties sudarymo. Lietuvoje ES teisė taip pat taikyta dar iki narystės ES: antai į 2000 metais priimtą Civilinį kodeksą jau buvo įtrauktos Nesąžiningų sutarties sąlygų, Atsakomybės už nekokybišką produkciją, kai kurios kitos direktyvos.

G. Juodkaitė-Granskienė: Atkreipčiau dėmesį į dar vieną ryškią tendenciją – šalys, kurios tapo Europos Tarybos narėmis prieš įstodamos į ES (pvz., Austrija, Ispanija, Suomija, Estija, Kroatija, Švedija, taip pat ir Lietuva), irgi greičiau ir veiksmingiau integruoja Europos normas. Nėra abejonių, kad šioms valstybėms buvo naudinga patirtis ir pažanga, padaryta integruojant Konvencijoje įtvirtintus žmogaus teisių principus, dėl to tapo sklandžiau ir lengviau naudotis ES teisinėmis priemonėmis.

Be to, Tinklo apibendrinimas parodė, kad, kaip minėta, vėliau prisijungusios valstybės ne tik lengviau įtraukia Europos teismų praktiką, bet būtent jos ir yra labiausiai linkusios vadovautis prieš kitą valstybę priimtais sprendimais. Taigi de facto (faktiškai) šie sprendimai turi rimtų pretenzijų į erga omnes (visiems asmenims) poveikį.

Kaip jau pabrėžta, teisės europeizacija reiškia vienovės įvairovėje išlaikymą. Tad kokio vienodumo, nuoseklumo nacionalinėms teisėms suteikė Europos teisė?

D. Bublienė: Ir ES teisės, ir Konvencijos nuostatos, ESTT ir EŽTT praktika, taip pat įvairios Europos programos lėmė tiek svarbias nacionalinių teismų, tarp jų – aukščiausiųjų teismų institucines, tiek nacionalinės teisės korekcijas ir net pertvarkas, kai kas jas vadina giluminėmis reformomis.

Svarbiausia, atsirado bendrieji teisės, jos aiškinimo ir taikymo standartai. Juk būtent Europos teisė ir Europos teismų praktika turi tiesioginį poveikį diegiant, taikant ir plėtojant suderintus standartus aukščiausiuosiuose teismuose, taip pat ir žemesniuosiuose, nors, kaip jau minėjau, šių teisės šaltinių vieta nacionalinių teisės aktų hierarchijoje nėra vienoda.

Vėlgi pasiremsiu Tinklo analize, ji parodė, kad europinis reguliavimas ir Europos teismų praktika skirtingose valstybėse labiausiai palietė tuos pačius su teismais susijusius institutus. Tai teisingumo vykdymo garantijos, tarp jų – teisė į teisingą teismą (į teisingą bylos nagrinėjimą), nacionalinių teismų tarybų statuso klausimai, profesinė etika, teisėjų nepriklausomumas, nešališkumas ir bylų nagrinėjimas pagrįstais terminais; teisė kreiptis į teismą, teisinės pagalbos teikimas, teisė į teismo sprendimo peržiūrėjimą aukštesnės instancijos teisme, kitos procesinės garantijos, teismų sistemos organizavimo klausimai.

Atskirai pabrėžčiau Konvencijos teisės įtaką valstybių, Konvencijos narių, aukščiausiųjų teismų kompetencijos pasikeitimui, kuris vertinamas nevienodai. Antai daugiau nei pusė Tinklo aukščiausiųjų teismų nurodė, kad jų valstybėje yra sukurta galutinių sprendimų peržiūrėjimo procedūra tiems atvejams, kai EŽTT priima sprendimą prieš atitinkamą valstybę. Apie ketvirtadalyje Tinklo valstybių, Lietuva – tarp jų, tokius įgaliojimus turi aukščiausieji teismai. Tačiau ši funkcija kai kuriems aukščiausiesiems teismams kelia tam tikrų abejonių. Antai nors Belgijoje, EŽTT pripažinus pažeidimą, galutinis ir privalomas sprendimas baudžiamojoje byloje gali būti peržiūrėtas Kasacinio Teismo, tačiau pats Kasacinis Teismas yra išreiškęs abejonių dėl šios procedūros. Jo nuomone, tokia atnaujinto nagrinėjimo galimybė gali pakenkti Kasacinio Teismo autoritetui suabejojant, kad kasaciniai sprendimai, kurie yra galutiniai ir privalomi, galėtų būti laikomi „laikinais“ arba „trapiais“. Išskirtinė yra Lenkijos ir Austrijos pozicija šiuo klausimu: baudžiamosiose bylose atnaujinto nagrinėjimo procedūra egzistuoja ir yra nustatyta baudžiamojo proceso kodeksuose, o civilinio proceso kodeksuose, priešingai, analogiška galimybė nenustatyta.

Aukščiausiųjų teismų darbas dėl Europos teisės labai pasikeitė, tad ir teisėjo pareigos patyrė dideles permainas. Kaip jos pakito?

A. Driukas: Iš tikrųjų reikia kalbėti apie sparčią ir esminę teisėjo pareigų kaitą ar plėtrą. Štai tik keli to patvirtinimai.

Akivaizdu, kad teisinė aplinka sparčiai kinta – tampa vis sudėtingesnė. Teisėjas turi ne tik šioje aplinkoje orientuotis, bet ir ją išmanyti – labai išsiplėtė teisėjo taikomos normatyvinės sistemos, kitų teisės šaltinių apimtis. Jų ne tik esmingai padaugėjo, jie tapo labai sudėtingi. Natūralu, kad Europos teisėjams tapo sunkiau, sudėtingiau aiškinti ir taikyti atitinkamas Europos teisės normas kartu su nacionaline teise, kitaip tariant – integruoti jas į nacionalinę teisę. Akivaizdu, kad žymiai pagausėjo sudėtingų šaltinių, pavyzdžiui, baudžiamojo proceso srityse, kurioms Europos teisė turėjo ypač didelį poveikį. Didelė įtaka taip pat padaryta darbo teisei, vartotojų teisių apsaugai, šeimos teisei, viešųjų pirkimų teisei, nemokumo teisei.

Nuosekliai teisėjams kyla ir didesnė atsakomybė. Teisėjai turi įsitikinti, kad jų sprendimai atitinka Europos normas, ir užtikrinti, kad Europos teisė būtų nuosekliai ir darniai taikoma. O tai reiškia ne tik pareigą išmanyti šią viršnacionalinę teisę, viršnacionalinių teismų praktiką, bet ir pareigą, ypač aukščiausiųjų teismų, aktyviai naudotis turimomis priemonėmis – prašymais pateikti konsultacinę išvadą, prejudicinį sprendimą. Kartu kyla būtinybė žinoti kitų aukščiausiųjų teismų sprendimus ir į juos atsižvelgti, nes be to neįmanoma tinkamai parengti prašymų dėl prejudicinių sprendimų ar konsultacinių išvadų

G. Juodkaitė-Granskienė: Teisėjo atsakomybės mastą lemia ir tai, kad jis yra tapęs faktiniu teisėkūros dalyviu – tiksliau, faktiniu iniciatoriumi. Pasiremdami Europos teisės principais, pasitelkdami kūrybišką argumentaciją, teisėjai gali kitaip išaiškinti nacionalinę normą. Taip teisėjai skatina trišalį dialogą tarp Europos teismo, nacionalinio teismo ir nacionalinio įstatymų leidėjo. Tai visuotinai pripažįstama. Žinomas ne vienas pavyzdys, kai, tarkim, EŽTT sprendimai daro įtaką nacionalinių teismų sprendimams, o vėliau lemia ir teisėkūros reformas. Lietuva taip pat turi tokių svarių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Strasbūro teismo sprendimų (Dainelienė prieš Lietuvą, Kaminskienė prieš Lietuvą) pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patobulino kasacinių skundų atrankos procedūras, kad kuo geriau užtikrintų šių procedūrų nešališkumą (atrankos kolegijų sudėtys ir veiklos laikotarpiai pradėti skelbti viešai, sugriežtinta atrankos kolegijų narių bei atrankos kolegijoms talkinančių Teismo tarnautojų viešųjų ir privačių interesų patikra, bylos dalyviai informuojami apie atrankos kolegijos sudėties pasikeitimus, ir visa tai sudaro realias galimybes, esant pagrindui, reikšti nušalinimus atrankos kolegijos teisėjams). Viena naujesnių įtakų mūsų kasacinių skundų atrankos procesui tapo ESTT prejudicinis sprendimas Kubera byloje: sugriežtintas kasacinių skundų priimtinumo vertinimas, kai kasatorius prašo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Šalia to, kad atrankos kolegija, svarstydama prašymo kreiptis į ESTT pagrįstumą, gali paprašyti kitos šalies pateikti atsiliepimą būtent dėl šio aspekto, ji, nenustačiusi pagrindo kreiptis į ESTT, išdėsto motyvus, grindžiamus viena iš trijų išimčių, kuriai esant nacionalinis teismas atleidžiamas nuo pareigos kreiptis į ESTT.

D. Bublienė: Norėčiau trumpai grįžti prie Aukščiausiojo Teismo teisėjų kaip teisės plėtotojų indėlio. Štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiesiogiai taikydamas Konvenciją, sukūrė nuoseklią praktiką dėl valstybės atsakomybės už pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Strasbūro teismas pripažino, kad, net ir nesant specialaus reguliavimo, mūsų šalyje yra veiksminga Aukščiausiojo Teismo suformuota gynybos priemonė nuo nepagrįstai ilgo bylų nagrinėjimo. Kitas Aukščiausiojo Teismo sprendimas, paremtas aukštais EŽTT standartais, lėmė, kaip kai kas vadina, revoliucinę asmenų neveiksnumo reformą. ES teisės išskirtinis poveikis per Aukščiausiojo Teismo sprendimus matomas vartotojų teisių apsaugos, viešųjų pirkimų, šeimos teisės, bendradarbiavimo įteikiant šaukimus, kai daugelyje kitų sričių.

Specifikos įnešė ir vadinamasis teisės ir teisėjo vaidmens fundamentalizavimas, kurį lemia pagrindinių teisių plitimas į visas teisės šakas. Nacionalinis teisėjas tikrai tapo žmogaus teisių teisėju. Tik atkreipčiau dėmesį, kad teisinėje leksikoje įsitvirtinusi samprata „teisės fundamentalizavimas“ turi teigiamą potekstę ir suprantama kaip reiškianti pamatinių vertybių įsiliejimą į visas teisės šakas. 

G. Juodkaitė-Granskienė: Beje, šis teisėjo vaidmens pasikeitimas ypač akivaizdus tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, siekdami išvengti pagrindinių teisių pažeidimo, vykdo papildomą patikrą (kontrolę), nors to galėtų ir nedaryti, nes sprendžiamas klausimas yra pagrįstas abipusio pasitikėjimo principu. Šiuo atžvilgiu jau klasikinis tapo Europos arešto orderio vykdymo kontrolės pavyzdys. Žinomas ne vienas atvejis, kai nacionaliniai teismai (Prancūzijos Kasacinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Vokietijos teismai), nagrinėdami prašymus perduoti asmenį, aiškinasi, ar orderį išduodanti valstybė nepažeis ieškomo asmens pagrindinių teisių, o tai prilygsta kontrolės formai; arba žinomi atvejai, kai teismai atsisako vykdyti Europos arešto orderį, motyvuodami tuo, kad nėra pakankamai garantijų dėl sulaikymo sąlygų.

D. Bublienė: Naudodamasi proga, priminsiu dar vieną svarbų jau minėto vadinamojo teisės fundamentalizavimo poveikį: šis fundamentalizavimas padeda paremti kylančias ginčytinas žmogaus teisių apsaugos požiūriu sritis, tokias kaip aplinkosaugos teisė ar privatinė teisė. Vykusios diskusijos patvirtina, kad dauguma aukščiausiųjų teismų dabar atsižvelgia į žmogaus teises arba turi aiškią nuostatą daryti tai ateityje, nagrinėdami ir su ginčytinomis žmogaus teisių apsaugos požiūriu sritimis susijusias bylas. Tai labai aiškiai atsispindi mūsų Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

A. Driukas: Šiuo atžvilgiu turime tikrai reikšmingų pavyzdžių. Tai – mūsų praktika tais atvejais, kai žmogaus teisių įtaka civilinei teisei pasireiškia bylose, kylančiose iš savo esme grynai privatinių teisinių santykių, ir kai tenka ieškoti kelių tarpusavyje konkuruojančių žmogaus teisių pusiausvyros ar svarstyti, kam teikti pirmenybę: teisei į privatumą ar saviraiškos laisvei, teisei būti pamirštam internete ar atminties išsaugojimui, daugiabučio gyventojų interesui vaizdo stebėjimo kameromis apsaugoti savo turtą ar bet kurių į kamerų stebėjimo lauką patenkančių asmenų interesui nebūti nuolat stebimiems, asociacijos laisvei (juridinio asmens autonomijos principui) ar juridinio asmens nario teisei veiksmingai dalyvauti šio asmens veikloje. Pasiremdami žmogaus teisių doktrina, sprendėme sudėtingus tėvų ir vaikų bendravimo tvarkos nustatymo klausimus (teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir religijos laisvės konkurencija), senelių teisės bendrauti su vaikaičiais problemas. Ir, žinoma, privataus gyvenimo, būsto neliečiamybės apsaugos kontekste nagrinėjome bylas, susijusias su teise į švarią aplinką, – aplinkosauginių motyvų prioritetas prieš ekonominius interesus yra aiškiai atspindėtas kasacinėje praktikoje.

Neabejotina, kad teisėjo vaidmens pasikeitimas veikiant Europos teisei taip pat paskatino ir aukščiausiųjų teismų darbo metodų raidą, ir pirmiausia, matyt, dėl to, kad pasikeitė požiūris į teismų praktiką, argumentavimą. Negalima nematyti plataus teismų praktikos, kaip esminio teisės šaltinio, pripažinimo. Kokie būtų svarbesni, Jūsų nuomone, darbo metodų pasikeitimai?

D. Bublienė: Tad ir pradėkime nuo svarbiausio – teismų praktikos kaip teisės šaltinio įsitvirtinimo, tai lėmė vien sprendimų argumentacijos apimties kaitą. O juk aukščiausiojo teismo argumentacija tarnauja ne vienam tikslui: pirmiausia – šalims, taip pat, ir tai ypač svarbu, visiems kitiems atitinkamą teisės normą taikantiems subjektams, tarp jų – visiems nacionaliniams žemesniesiems teismams, o pastaruoju metu aukščiausiųjų teismų argumentai tampa ir dialogo su viršnacionaliniais teismais objektu.

Juk ir patį argumentavimo stilių nulėmė viršnacionalinių teismų poveikis, be kita ko, jis nulėmė ne tik Strasbūro ir Liuksemburgo teismų sprendimų formato pasiūlytus standartus, bet ir šių teismų nustatytus nuspėjamumo ir aiškumo reikalavimus. 

Europoje matyčiau vyraujant aiškią tendenciją – viena vertus, visapusiškai, nuodugniai ir kuo aiškiau argumentuojami sprendimai bylą išnagrinėjus iš esmės, kita vertus, siekiama argumentavimą racionalizuoti atsisakant priimti aiškiai nepagrįstus kasacinius skundus, pvz., taikyti Europos teisės standartus dėl trumpų ar kiek įmanoma glaustesnių, apsiribojančių esminiais klausimais ar standartizuotų (modulinių), tačiau aiškių motyvų (Čekijos, Lenkijos, Lietuvos patirtis).

Kartu akivaizdu, kad motyvavimo skirtumus lemia ir teismų sistemos specifika. Pvz., Belgijoje nuorodos į Europos jurisprudenciją ir nacionalinių teismų praktiką paprastai atsispindi generalinių advokatų nuomonėse, o ne kasaciniame sprendime, išskyrus kai kurias išimtis. Kai kur argumentavimo apimtis, jų dėstymo kalbinė išraiška siejama su aukščiausiojo teismo pareigų samprata. Pvz., Vokietijos Federalinis Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad jo sprendimai vis dar yra skirti teisės specialistams, ir tai lemia argumentavimo specifiką. Lietuvoje priešingai: siekiame, kad mūsų sprendimai būtų kuo suprantamesni ne tik profesionalams, bet ir plačiajai visuomenei.

A. Driukas: Neabejotina, kad vis dažnesnis lyginamosios teisėtyros naudojimas taip pat turėjo įtakos argumentavimo kaitai jo gilumo požiūriu.

Argumentavimo Europos teise nauda daugialypė: nuorodomis į Europos teisę siekiama teisės subjektus geriau supažindinti su Europos normomis, sustiprinti sprendimų atsekamumą, palaikyti dialogą su ESTT ir EŽTT, rodant atgalinį ryšį. 

Nėra abejonių, kad platūs ir aiškūs argumentai, paremti nacionaline ir ypač Europos teise bei viršnacionalinių teismų praktika, stiprina teismų autoritetą.

G. Juodkaitė-Granskienė: Tikrai taip. Europos teisės kultūra ir yra orientuota į nacionalinių teismų praktikų nuoseklumą, derinant ir suderinant jas su viršnacionalinių teismų praktika, į visapusišką ir aiškų argumentavimą. O juk teismų autoritetą pirmiausia ir lemia jų sprendimų kokybė.

Visada aktualus klausimas, kaip tą kokybę pagerinti. Viršnacionalinių teismų praktikos reikšmė šiuo atžvilgiu yra esminė. Ir štai kodėl: vis dažnesnės nuomonės apie kontinentinės teisės precedento, įkvėpto Europos teisės, atsiradimą; Europos teismai sukūrė tvirtą pavyzdinę jurisprudenciją. Vien jos citavimas skatina precedento kultūrą ir suteikia nacionaliniams sprendimams papildomo svorio bei autoriteto; Europos teismai taip pat sukūrė gerai nusistovėjusios teismų praktikos ir darnios teismų praktikos idėjas, atspindinčias būtinybę turėti suderintą praktiką, kad būtų užtikrinta lygybė prieš įstatymą ir teisingumas; europiniai sprendimų argumentavimo standartai ir jų skatinama kaita sutelkia dėmesį į sprendimų aiškumą, atsekamumą ir nuspėjamumą. 

Išskirčiau dar vieną labai svarbų aspektą (kai kas jį sąlygiškai vadina techniniu). Nacionalinis teisėjas susiduria su ypatingu ne tik užsienio kalbų, bet ir argumentavimo specifikos išmanymo reikalaujančiu iššūkiu, nes viename teismo sprendime reikia suderinti skirtingas teisinio argumentavimo (rašymo) kultūras – Liuksemburgo ir Strasbūro teismų – ir pasistengti, kad šis sprendimas būtų suprantamas ne tik teisininkui, bet ir platesniam visuomenės ratui. Apie tai 2024 m. gegužę diskutavome ir mūsų Teisme surengtoje diskusijoje dėl sprendimų aiškumo, suprantamumo. 

Bendrus praktikos formavimo standartus turime. O ar tais standartais pagrįstos kasacinio teismo praktikos reikšmė visose valstybėse yra vienoda?

D. Bublienė: Kalbant apibendrintai, Europos teisės integracija pakeitė pačių nacionalinių teismų suvokimą apie savo jurisprudenciją.

Tiesa, Lietuvoje 2006 m. konstituciškai įtvirtinus teismo precedento doktriną ir teismų praktiką pripažinus vienu iš svarbiausių bylų nagrinėjimo teisės Valstybėse yra aiški bendrųjų teismų tendencija vis dažniau remtis aukščiausių nacionalinių instancijų praktika, kuri paremta ir viršnacionaline jurisprudencija. šaltinių, problemų dėl teismų praktikos statuso nekyla. Kai kurios Europos valstybės nuėjo kitu keliu. Pvz., Lenkijoje teisinio principo galią įgyja tik Aukščiausiojo Teismo plenarinės asamblėjos priimti nutarimai. Pagal Vengrijos Aukščiausiojo Teismo riboto precedento sistemą, įdiegtą 2020 m., žemesnės instancijos teismai negali nukrypti nuo paskelbtų sprendimų oficialiuose Aukščiausiojo Teismo pranešimuose, išskyrus ypatingus pagrindus. Belgijoje, bent jau oficialiai, jurisprudencija nėra laikoma privaloma teismams tol, kol ji neįteisinama įstatymu: visi naujausi Belgijos kodeksų atnaujinimai, išskyrus kelias išimtis, padaryti remiantis Aukščiausiojo Teismo ir viršnacionalinių teismų praktika, taigi reiškia šios praktikos kodifikavimą. 

Yra nuomonių, kad tokia kryptis link kasacinio teismo praktikos separacijos galėtų reikšti Europoje prasidėjusį jurisprudencijos norminimo procesą. Tačiau Lietuvai tai jau praeitas etapas – jis pasibaigė Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad visi Aukščiausiojo Teismo baigiamieji aktai, o ne tik paskelbti „Teismų praktikos“ biuletenyje, turi precedento galią.

Kita vertus, yra ir valstybių, kurių aukščiausieji teismai nėra nustatę panašių mechanizmų, pvz., Slovėnija. Tačiau šiose valstybėse yra aiški bendrųjų teismų tendencija vis dažniau remtis aukščiausių nacionalinių instancijų praktika, kuri paremta ir viršnacionaline jurisprudencija.

Teisei tapus europietiškai, įvairūs šaltiniai susipina. Kaip nacionaliniai teismai susieja skirtingus Europos teisės šaltinius?

A. Driukas: Dar kartą priminsiu, kad didelė dalis – apie 20 proc., t. y. apie penktadalis, kiekvienos valstybės narės nacionalinių teisės aktų yra europinės kilmės. Taigi šaltinių derinimo apimtis tikrai didelė. Siekdami užtikrinti teisės vienovę, o tai reiškia – išvengti prieštaravimų tarp nacionalinės ir viršnacionalinės normos, aukščiausieji teismai naudoja visą arsenalą panašių metodų.

Pagrindinė ir svarbiausia susipinančių šaltinių derinimo ir susiejimo priemonė – vis labiau įsišaknijantis veikimas vadinamuoju numatymo režimu, t. y. prašymai dėl prejudicinių sprendimų ir konsultacinių išvadų (Aukščiausiasis Teismas kiekvienais metais vidutiniškai pateikia po du prašymus dėl prejudicinio sprendimo ir kol kas nėra kreipęsis į EŽTT dėl konsultacinės išvados). 

Kita šiuo atžvilgiu vis daugiau svarbos įgyjanti priemonė, apie kurią jau užsiminiau, – lyginamoji teisė. Ji gali padėti teismams taikyti viršnacionalinę normą, pvz., pasisemti įkvėpimo kuo aiškesniems ir išsamesniems argumentams iš kitų valstybių narių teismų nacionalinių ir viršnacionalinių normų aiškinimo ir taikymo, nustatyti geriausią praktiką, naujoviškus sprendimus ir bendrus principus įvairiose teisės sistemose, ypač kai aukščiausieji teismai susiduria su visiškai nauja problema arba kai nacionaliniu lygmeniu ekspertų nuomonės nuolat skiriasi, arba kai nacionalinė teismų praktika dar nėra nusistovėjusi. Lyginamoji teisė gali ir paskatinti perimti „geresnį“, tobulesnį nacionalinį teisinį reguliavimą.

D. Bublienė: Vėlgi atkreipsiu dėmesį į Tinklo tyrimą, kuris rodo, kad apie trečdalis Sąjungos aukščiausiųjų teismų retai taiko lyginamąją teisę arba neturi įprastos praktikos ja remtis savo sprendimuose. Be to, lyginamųjų atsakymų ieškoma geografiškai, istoriškai ar kultūriškai panašiose ar giminingose teisinėse sistemose, pvz., Šiaurės šalių ratas ar bendros istorijos siejamos Slovakija ir Čekija. Beje, Aukščiausiojo Teismo sprendimuose lyginamoji argumentacija nors ir nėra dažna, tačiau ji paplitusi rengiantis bylai.

Kaip minėjote, pagrindiniai nacionalinės teismų praktikos derinimo mechanizmai yra prašymas dėl prejudicinio sprendimo ir prašymas pateikti konsultacinę išvadą. Prašytume juos pakomentuoti plačiau.

D. Bublienė: Nacionalinis teisėjas tampa pagrindiniu Europos teisės sistemos veikėju keliais lygmenimis, o tai reikalauja nuolatinio ir kuo aktyvesnio dialogo.

Dauguma aukščiausiųjų teismų reguliariai teikia prejudicinius prašymus, nors ir jų skaičius skirtingas. Tiesa, Kipro ir Estijos aukščiausieji teismai retai prašo prejudicinių sprendimų. 

Priminsiu, kad aukščiausieji teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Vien tai turėtų skatinti juos būti aktyvius. Tačiau aktyvumas inicijuojant prašymus skiriasi: vienų valstybių (pvz., Portugalijos, Prancūzijos, Kroatijos, Graikijos, Estijos, Belgijos) praktikoje dažniausiai tokio prašymo iniciatyva kyla iš šalių; Švedijoje ir Latvijoje, priešingai, paprastai teisėjai savo iniciatyva teikia tokį prašymą. Vis dėlto daugumoje aukščiausiųjų teismų, tarp jų – ir Lietuvoje, iniciatyva kyla ir iš šalių, ir iš teismo.  

Tiesa, kai kurie (Suomijos, Lietuvos) aukščiausieji teismai, savo iniciatyva nuspręsdami perduoti prejudicinį klausimą ESTT, išklauso šalių nuomones dėl tokio perdavimo. Taip užtikrinama, kad diskusijos būtų sąžiningos, būtų gauta reikiama informacija, pačioms šalims įsigilinus į bylą. Kolegas iš kitų Europos aukščiausiųjų teismų sudomino tokia patirtis. Ji buvo pristatyta kaip unikalus sektinas, novatoriškas požiūris. Pabrėšiu, kad Aukščiausiasis Teismas ne tik prašo šalių nuomonių dėl prejudiciniame paklausime keltinų klausimų, kai nagrinėdamas bylą iš esmės nusprendžia kreiptis į ESTT, bet, kaip jau minėta (siekdamas kuo geriau atsižvelgti į prejudicinį sprendimą Kubera byloje), ir kasacinių skundų atrankos etape prašo dalyvaujančių byloje asmenų specialiai išreikšti nuomonę atsiliepime į kasacinį skundą dėl kasatoriaus prašymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, aišku, jei toks prašymas reiškiamas. Suomijos Aukščiausiasis Teismas pažengęs dar toliau – jis sistemingai leidžia šalims komentuoti kreipimosi projektą. Šioje procedūroje pagrindinį vaidmenį atlieka šalys ir advokatai, nors tik teismas gali nuspręsti, ar reikia pateikti tokį prašymą. 

Dar kitose šalyse, pvz., Nyderlanduose, Aukščiausiasis Teismas atsižvelgia į generalinio advokato, kuris gali teikti pasiūlymus dėl ESTT pateiktinų klausimų, nuomonę. 

Teismo ir bylos dalyvių keitimasis nuomonėmis rengiant kreipimąsi neabejotinai turi įtakos kreipimosi turiniui. Juk nuo kreipimosi turinio priklauso, kiek prasmingo, tikslaus ESTT atsakymo bus sulaukta. Na, o tokiu komunikavimu įprasminamas ne tik teismo bendradarbiavimas su šalimis, jų atstovais, kuriant Europos teisę, bet kartu ir teismo veiklos skaidrumas. 

Tiesa, aukščiausieji teismai skirtingai naudojasi galimybe paklausime pateikti savo poziciją dėl keliamo klausimo. Tiksliau – klausiančiojo teismo pozicijos išdėstymas nėra įprasta Tinklo valstybių narių aukščiausiųjų teismų praktika. Pavyzdžiui, Kipro Aukščiausiasis Teismas atmeta šią praktiką, nes, jo manymu, būtų pažeistas nešališkumas, turint galvoje tai, kad, pagal Kipro reguliavimą, prejudicinis klausimas gali būti pateiktas tik kurios vienos iš šalių iniciatyva. Nyderlandų ir Vokietijos aukščiausiuosiuose teismuose nėra įprasta teismui išdėstyti savo poziciją, tačiau tai palikta bylą nagrinėjančios kolegijos nuožiūrai: jei mano esant reikalinga, gali ją išdėstyti. 

Priešingai, kai kurie kiti (pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Čekijos, Ispanijos ir Austrijos) aukščiausieji teismai prie prašymo priimti prejudicinį sprendimą prideda savo poziciją dėl keliamo klausimo, ypač siekdami padėti ESTT geriau suprasti užduoto klausimo kontekstą, skubumą ir svarbą, taip pat pabrėžti ESTT atsakymo padarinius ir teisinį poveikį vidaus teisės sistemai. Šie teismai laikosi nuomonės, kad ESTT supažindinimas su klausiančiojo teismo pozicija turi realių pranašumų.

Pagrindinė išvada, ir tai yra esmė, – argumentuotas procesinis dialogas tarp nacionalinių ir viršnacionalinių teismų, pasireiškiantis nuorodomis į Europos teisės normas nacionalinių teismų sprendimuose, ESTT ir EŽTT praktiką, taip pat naudojant bendradarbiavimo mechanizmus, praturtino teismų praktiką, sudarė galimybę keistis mintimis, idėjomis ir, kas ypač svarbu, daryti abipusę įtaką.

Dar viena svarbi procesinio bendradarbiavimo priemonė yra Konvencijos 16-asis protokolas, pagal kurį aukščiausieji teismai gali prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas principiniais klausimais, susijusiais su Konvencijoje ar jos protokoluose nustatytų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

G. Juodkaitė-Granskienė: Deja, ši priemonė vis dar nėra plačiai naudojama kaip kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo. Jei neklystu, EŽTT iki 2025 m. sausio yra pateikęs septynias konsultacines išvadas ir atmetė tris prašymus. Aukščiausiasis Teismas dar nėra pasinaudojęs 16-ojo protokolo galimybėmis.

Žinau, kad ES aukščiausiųjų teismų pirmininkų kolokviume bandyta išsiaiškinti priežastis, kodėl taip retai naudojama ši procedūra. Ir tokių priežasčių ne viena. Pagrindinė – aukščiausiesiems teismams nekilo tokių teisės klausimų, kurie dėl savo pobūdžio, naujumo ir (ar) sudėtingumo atitiktų poreikį prašyti konsultacinės išvados. Pavyzdžiui, 17 Rumunijos Aukščiausiojo Teisingumo ir Kasacinio Teismo pateiktų prašymų dėl nuomonės buvo pripažinti neatitinkančiais 16-ajame protokole nustatytų (pirmiau nurodytų) kriterijų, o Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo pasiūlymų prašyti EŽTT konsultacinės nuomonės, kaip neatitinkančių poreikio prašyti tokios nuomonės, nepalaikė generaliniai advokatai.

Kita vertus, kaip jau minėta, ES valstybių narių teismai gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo. Kaip žinoma, ESTT ir EŽTT praktika linkusi suartėti (vadinamoji Bosforo prezumpcija). Praktikoje matome vis didesnį ES svorį saugant pagrindines teises, todėl naudotis 16-uoju protokolu konkrečioje byloje gali būti nei būtina, nei tikslinga. 

Aišku, svarbus argumentas, kurį iškėlė ne vienas aukščiausiasis teismas (pvz., Suomijos, Nyderlandų), yra ir proceso trukmė, ji neabejotinai ilgėja, jei kreipiamasi į EŽTT. 

Be to, šalyse, kuriose yra daugiau nei viena aukščiausia jurisdikcija (pvz., Belgijoje aukščiausioji kompetencija paskirstyta tarp Kasacinio Teismo, Valstybės Tarybos ir Konstitucinio Teismo, Lietuvoje – tarp Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Vyriausiojo administracinio teismų), toks kompetencijos paskirstymas objektyviai sumažina aukščiausiojo teismo poreikį kreiptis dėl konsultacinės išvados.

A. Driukas: Kaip matyti, Konvencijos 16-asis protokolas ir ESTT prejudicinio sprendimo mechanizmas yra viena kitą papildančios priemonės. Tačiau EŽTT konsultacinė išvada, priešingai nei prejudicinis sprendimas, nėra visiems privaloma, taigi ir neturi erga omnes (dėl visų) poveikio. Beje, kolokviume kilo diskusija, ar konsultacinės išvados kartu su EŽTT sprendimais neturėtų būti pripažintos turinčiomis tokį poveikį.

Vis dėlto, nepaisant nedidelio pateiktų konsultacinių išvadų skaičiaus, jos pamažu randa savo vietą valstybių narių jurisprudencijoje: teismai, kurie prašė EŽTT nuomonės, ją nurodė savo sprendimo motyvuose (Estija ir Prancūzija); šiomis išvadomis gali vadovautis ir kiti Europos Tarybos šalių teismai. Tokios praktikos jau yra, pvz., Švedijos, Italijos Aukščiausieji Teismai, nors Švedija ir Italija 16-ojo protokolo dar neratifikavo, pasirėmė Konvencijos konsultacine išvada Prancūzijos Kasaciniam Teismui surogatinės motinystės klausimu. Nėra kito paaiškinimo, kaip tik tas, kad šie aukščiausieji teismai laikėsi požiūrio, jog Strasbūro teismo išvada yra vienas pagrindinių Konvencijos aiškinimo šaltinių.

O jeigu pažvelgtume dar globaliau… Europos teisė neabejotinai skleidžia savo įtaką už Europos ribų. Kokia ji?

D. Bublienė: Vienas iš kolegų labai taikliai pacitavo Bernard’ą Stirną, kurio žodžiais tariant, Europai reikia įstatymų, kurių galia peržengtų jos sienas, kad ji išlaikytų savo vietą šiandienos pasaulyje. Akivaizdu, kad Europos teisės įtaka (tiesioginė ir netiesioginė) peržengia Europos sienas. Pvz., tiesioginė įtaka iš esmės kyla iš ES sudarytų susitarimų, kaip antai įtaka šalims kandidatėms arba Europos ekonominės erdvės narėms. Pastarosios narių aukščiausieji teismai, pvz., Norvegijos Aukščiausiasis Teismas, remiasi ESTT sprendimais. Lichtenšteino teismai (o jie daugiausia taiko Austrijos teisę) reguliariai remiasi Austrijos Aukščiausiojo Teismo sprendimais. Taip pat ir šalys, turinčios su ES dvišalius susitarimus, pavyzdžiui, Šveicarija, raginamos suderinti savo įstatymus ir kitus teisės aktus su ES normomis ir taip kartais remtis ESTT sprendimais. Šie procesai rodo didėjančią vadinamąją horizontaliąją europeizaciją.

Netiesioginė Europos teisės įtaka pasireiškia per trečiųjų šalių aukščiausiųjų teismų kartais perimamą ESTT ir ypač EŽTT jurisprudenciją, pvz., JAV, Kanadoje ir Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, ESTT ir EŽTT praktika daro didelę įtaką Lotynų Amerikoje dėl Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimų. Konvencijos jurisprudencija taip pat turi didelę įtaką Amerikos žmogaus teisių teismui (IACHR) ir Afrikos žmogaus ir tautų teisių teismui (ACHPR). Šiuo atžvilgiu drąsiai galima kalbėti apie vykstantį dar platesnio, nei jau aptartas, tarptautinio lygio teisės fundamentalizavimą. 

Apie procesinį bendradarbiavimą jau kalbėjome. O kiek svarbus neprocesinis dialogas? Kiek jis prisideda siekiant žengti koja kojon su laiku, siekiant kuo geriau pažinti Europos teisę, sekti jos aiškinimo tendencijas, naujausius taikymo išaiškinimus?

G. Juodkaitė-Granskienė: Žinoma, pirmiausia tai būtų tęstinė Europos teisės stebėsena ir tęstinis jos mokymas įvairiausiomis individualiomis ir organizuotomis formomis. Iš tiesų, visi aukščiausieji teismai siekia turėti aparatą ar vidinių priemonių, kurios užtikrintų Europos teisės pažinimą ir tinkamą taikymą. Aukščiausieji teismai vykdo labai aiškią politiką – daugumoje (net 20-yje) jų yra didesni ar mažesni specializuoti biurai, sekantys ir tiriantys Europos teisę. Visi aukščiausieji teismai siekia turėti aukščiausios kvalifikacijos Europos teisės specialistų, kurie teisėjų pavedimu atlieka Europos teisės tyrimus: rengia Europos teisės turinio, aiškinimo ir veikimo analizes, nuomones dėl atskirų institutų reguliavimo, lyginamąsias studijas, EŽTT ir ESTT teismų praktikos analizes, prejudicinio kreipimosi į ESTT projektus ir kt. Natūralu, kad ne visų teismų galimybės, pirmiausia finansinės ir personalo, šioje srityje yra vienodos. Pavyzdžiui, Ispanijos Aukščiausiajame Teisme yra speciali darbo grupė, o Italijos – biuras, kurie atlieka nuodugnią visų ESTT sprendimų analizę. Ši grupė taip pat seka Konvencijos taikymą ir nacionalinių aukščiausiųjų teismų praktiką, vykdo lyginamosios teisės analizes. Vengrijoje veikia Europos teisės patarėjų tinklas, apimantis visų jurisdikcijų, visų grandžių teisėjus, šio tinklo užduotis – sekti ES teisės ir teismų praktikos raidą (ypač ESTT praktiką) ir teikti teisėjams nuolatinę informaciją bei patarimus dėl Europos teisės aiškinimo ir taikymo. Verta yra dėmesio ir kai kuriose valstybėse (Slovėnijoje, Kroatijoje) įdiegta veiksmų, susijusių su EŽTT arba ESTT sprendimų įgyvendinimu, sistema: į šį mechanizmą įtraukti ir aukščiausiojo teismo teisėjai. Lietuva tuo pasigirti negali.

D. Bublienė: Džiaugiamės, kad Aukščiausiajame Teisme dirba aukštos kvalifikacijos šios srities teisininkų, turinčių didelę darbo patirtį. Tačiau jų per mažai, kad būtų aprėpti visi būtini darbai. Pritraukti naujų patyrusių darbuotojų, kai siūlomi atlyginimai, palyginti su kitu viešuoju sektoriumi, juo labiau – su privačia praktika, nėra konkurencingi, ne tik kad sudėtinga, bet praktiškai neįmanoma.

A. Driukas: Ne mažiau svarbūs tradiciniai ir nepamainomi teisėjų pasitarimai aptariant Europos jurisprudenciją, periodiniai specializuoti biuleteniai ar operatyvūs naujienlaiškiai.

Visi aukščiausieji teismai pripažįsta, kad daug naudos jie gauna iš specializuotos pagalbos įvairiuose tinkluose, taip pat specialių mokymo programų, apimančių stažuotes, diskusijų forumus, konferencijas, pažintinius vizitus, skirtus dalytis teismų praktika. Tai – jau ne kartą čia minėtas ES aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklas, Aukščiausiųjų teismų tinklas Europos Tarybos nariams, ES Europos teisminis tinklas, Europos teisminio mokymo tinklas, Teismų tarybų asociacija. 

G. Juodkaitė-Granskienė: Ypač svarbu turėti prie viršnacionalinių teismų duomenų bazių ir patarimų, kaip geriausiai jomis naudotis. Visi aukščiausieji teismai puoselėja ryšius su universitetais: šie įtraukti į teisėjų mokymą, bendrų renginių organizavimą, kad būtų kuo plačiau sužinota apie Europos teisės perspektyvas, būtų išlaikyti aukšti kvalifikacijos standartai, nacionaliniuose prieigą teismų sprendimuose būtų atspindėti naujausi Europos teisės pokyčiai ir išaiškinimai.

D. Bublienė: Nėra abejojančių, kad šios iniciatyvos yra visiškai pasiteisinę būdai teismuose diegti europietišką kultūrą. Žinoma, yra ko pasimokyti iš kolegų. Kalbu apie vadinamąją gerąją patirtį. Pavyzdžiui, Aukščiausiasis Teismas savo patirtimi yra prisidėjęs prie kasacinių sprendimų struktūros suvienodinimo parengiant pavyzdinę struktūrą, kuri skatina įtraukti Europos teisės aktus į nacionalinių teismų sprendimus. Arba aukščiausiojo teismo sprendimų indeksavimas pagal Europos teisę: antai Kipro Aukščiausiasis Teismas rengia metinį Teismo sprendimų, kuriuose daroma nuoroda į ES teisę arba Konvenciją, indeksą. Šis leidžia išvengti vidinės praktikos prieštaringumo ir užtikrinti jos nuoseklumą.

…ir trumpas mūsų pokalbio apibendrinimas…

D. Bublienė: Neįkainojama Lietuvos, jos teismų patirtis patvirtina, kad esame atviri pokyčiams, gebame priimti pozityvias naujoves, pragmatiškus sprendimus, kurie atitinka Europos teisės tikslus ir leidžia mums būti atsakingiems ir už Europos, ir už savo valstybės ateitį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija