KT: gyvūnų laikymo ir veisimo kailiams draudimas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tam tikrų konstitucinių reikalavimų neatitinka kompensacijų už ūkinės veiklos nutraukimą teisinis reguliavimas

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo (ir GGAĮ pakeitimo įstatymas) 1–4 straipsniai ir Laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo (ir LGĮ pakeitimo įstatymas) 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau prieštaraujančiomis Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažintos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalys tiek, kiek pagal jas ūkio subjektai kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą ir už tik tokiai ūkinei veiklai vykdyti tinkamų statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą gauti negali, jei yra nevisiškai grąžinę gautas lengvatines paskolas, tuo atveju, kai jų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitikties Konstitucijai vertinimas

Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tirta GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos ginčytomis nuostatomis nuo 2027 m. sausio 1 d. yra uždrausta vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą.

Pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad ginčytu teisiniu reguliavimu nebuvo siekiama teisėto tikslo. O tikslą užtikrinti gyvūnų gerovę galima pasiekti ir kitomis priemonėmis (kaip antai gerinant ūkiuose laikomų kailinių žvėrelių laikymo sąlygas, mažinant atitinkamos produkcijos vartojimą, licencijuojant veiklą). Be to, pareiškėjos teigimu, ginčytas teisinis reguliavimas prieštarauja valstybės priedermei siekti bendros tautos gerovės, taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą.

Pareiškėjos nuomone, ginčytu teisiniu reguliavimu, įtvirtinančiu gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, pažeidžiama ir Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, nes vykdant minėtą ūkinę veiklą naudojama specifinė įranga (skirta kailiniams žvėreliams auginti, jų kailiams apdoroti ir pašarams), kuri negalės būti pritaikyta vykdant kitą ūkinę veiklą ir taps bevertė. Pareiškėjos teigimu, jeigu valstybė nusprendžia ūkinės veiklos savininkų nuosavybės teisę į šiai ūkinei veiklai vykdyti sukurtą verslą riboti maksimalia apimtimi (t. y. uždrausti juo verstis), toks apribojimas turi atitikti visas nuosavybės teisės ribojimui keliamas sąlygas, o šiuo atveju nėra aiškiai ir pakankamai pagrįsta, kad egzistuoja konkretus visuomenės poreikis, taip pat nėra pagrįstas tokio poreikio išimtinumas.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties minėtiems Konstitucijos nuostatoms ir principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą.

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą derinti įvairias konstitucines vertybes, taip pat ir saugomas pagal Konstitucijos 54 straipsnį.

Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas turimą plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, įstatymais gali keisti tam tikros konkrečios ūkinės veiklos vykdymo sąlygas, atsižvelgdamas į tai, kad bendra tautos gerovė nėra suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, taip pat gyvūnijos išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms konstitucinį imperatyvą, įstatymais reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali nustatyti šios ūkinės veiklos ribojimus. Įgyvendindamas konstitucinę priedermę laiduoti gyvūnijos apsaugą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali vadovautis ne vien ekonominiais motyvais ir įvertinęs, kad konkreti ūkinė veikla yra nesuderinama su tam tikrais moralės, taip pat etikos, humaniškumo principais, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokios ūkinės veiklos ribojimus, be kita ko, draudimus vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, kaip antai gyvūnų veisimą ir laikymą bei jų žudymą tam tikros konkrečios produkcijos, nebūtinos visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, gavybos tikslu. Bet kokiu atveju tai darydamas, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo.

Vertindamas, ar asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvės maksimalus ribojimas nustatytas laikantis konstitucinių reikalavimų, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas iš esmės siekė užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, sykiu riboti galimybę invazinei rūšiai – kanadinei audinei pabėgus iš ūkių plisti gamtoje, kartu buvo siekiama saugoti kitus laukinius gyvūnus ir taip atsižvelgiama į gyvūnijos išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms konstitucinį imperatyvą. Taigi gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas yra skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai.

Vadinasi, priešingai, nei teigia pareiškėja, ginčytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinė veikla yra vykdoma taip, kad didžiulis skaičius gyvūnų yra nuolat veisiami ir žudomi vien tik dėl jų kailių, taigi dėl produkcijos, kuri yra nebūtina visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taip vykdoma ūkinė veikla yra nesuderinama su visuomenės moralės, etikos ir humaniškumo principais.

Taigi, įstatymų leidėjas, apribojęs tokios ūkinės veiklos laisvę, siekdamas ne atskirų asmenų – šią ūkinę veiklą vykdančių ūkio subjektų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, įgyvendino pagal Konstituciją, be kita ko, jos 46 straipsnio 3 dalį, turimą plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu, be kita ko, nustatyti tokios ūkinės veiklos ribojimus ir draudimus.

Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar ginčytu teisiniu reguliavimu atitinkamą veiklą vykdančių ūkio subjektų teisės nėra varžomos labiau, nei būtina išsikeltam tikslui pasiekti, pažymėjo, kad pagrindinis ginčyto teisinio reguliavimo priėmimo tikslas buvo atsisakyti būtent gyvūnų žudymo dėl jų kailio. Kadangi kailis negali būti gaunamas kitokiu būdu kaip tik gyvūnus nužudant, nustatant kitokį, alternatyvų teisinį reguliavimą, šis tikslas negalėtų būti pasiektas. Todėl įstatymų leidėjas, siekdamas teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo paisė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančių reikalavimų nevaržyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ir nuo šių Konstitucijos nuostatų neatsiejamai Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ūkio subjektų teisės, susijusios su patirtų dėl ūkinės veiklos draudimo praradimų kompensavimu, ginamos be kita ko, pagal Konstitucijos 46 straipsnį, suponuojantį atitinkamus reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą.

Atsižvelgiant į tai, be to, ir į tai, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis nereguliuojami nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams santykiai Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies prasme, nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių atitikties Konstitucijai vertinimas

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tyrė ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčytose GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintos nuostatos, kuriomis nustatytos ūkio subjektams, vykdantiems kailių gavybos ar pardavimo ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla mokamų kompensacijų rūšys, jų apskaičiavimo tvarka, skyrimo sąlygos.

Pareiškėjos nuomone, ginčytomis nuostatomis įtvirtintas dėl gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nepagrįstas, neatitinkantis konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo ir pažeidžiantis reikalavimą nustatyti teisingą atlyginimą už verslo paėmimą visuomenės poreikiams.

Konstitucinis Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalimis įtvirtinant konkrečias vienkartines kompensacijas, susijusias su draudimu vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, ir jų dydžius būtų akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, todėl nevertino konkrečių GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kompensacijų dydžių bei tikslų, kurių siekta šio straipsnio 5 ir 8 dalyse nustatant kitas konkrečių rūšių kompensacijas, nes tai nėra konstitucinės kontrolės dalykas. Kompensacijų dydžių pasirinkimas ir konkrečių rūšių kompensacijų tikslingumas yra socialinio, politinio ir ekonominio pagrįstumo ir tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti konkrečią dėl ribojimų ir draudimų vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, atsižvelgdamas, be kita ko, į nustatomą pereinamąjį laikotarpį, įvertinęs realią galimybę ūkio subjektams prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos, tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams ir užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjui įtvirtinus teisinį reguliavimą, pagal kurį kuo anksčiau gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinė veikla yra nutraukiama, tuo didesnės kompensacijos ūkio subjektams yra mokamos, ūkio subjektai skatinami kuo greičiau nutraukti šią veiklą.

Konstitucinis Teismas, įvertinęs, kad per įstatymų leidėjo nustatytą daugiau kaip trejų metų laikotarpį nuo ginčyto teisinio reguliavimo oficialaus paskelbimo iki įsigaliojimo (taikymo pradžios) ūkio subjektai, vykdantys gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, turi galimybę visą gautą produkciją realizuoti, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtindamas dėl tokio draudimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, taip pat nustatydamas pakankamą pereinamąjį laikotarpį, atsižvelgė į realią galimybę ūkio subjektams prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, suteikė pakankamai laiko užbaigti pradėtą ūkinę veiklą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalimis įtvirtindamas teisinį reguliavimą, pagal kurį kompensacijų už atitinkamos ūkinės veiklos nutraukimą dydžiai yra diferencijuojami pagal ūkinės veiklos nutraukimo terminą taip skatinant ūkio subjektus šią veiklą nutraukti kuo greičiau, įstatymų leidėjas užtikrino iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, siekė, be kita ko, bendros tautos gerovės. Be to, nustatydamas ne tik pakankamą pereinamąjį laikotarpį, bet ir apskritai įtvirtindamas dėl gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, jis paisė ūkinės veiklos subjektų teisėtų lūkesčių.

Tačiau pagal ginčytą teisinį reguliavimą kompensacijos už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu komercinės veiklos nutraukimą ir už tik tokiai komercinei veiklai vykdyti tinkamų statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą gali būti skiriamos tik tada, kai turėję lengvatines paskolas ūkio subjektai jas visiškai grąžina.

Taigi ūkio subjektų, turinčių lengvatines paskolas, teisė gauti kompensacijas, susijusias su gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimu, siejama su lengvatinių paskolų grąžinimu, nepriklausomai nuo to, koks yra jų grąžinimo terminas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2027 m. sausio 1 d. ūkio subjektai negalės verstis gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla – taip pat ir nevisiškai grąžinę lengvatines paskolas. Tuo atveju, kai tokių paskolų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti minimą ūkinę veiklą įsigaliojimo, ūkio subjektai, negalėdami verstis šia ūkine veikla, negalės iš jos gauti pajamų minėtoms paskoloms grąžinti. Be to, bet kokiu atveju, sprendimai dėl kompensacijų skyrimo gali būti priimami tik iki 2027 m. kovo 1 d., po šios datos minėti ūkio subjektai kompensacijų, susijusių su gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimu, gauti negalės.

Toks kompensacijų skyrimo tvarkos teisinis reguliavimas vertintinas kaip mažiau palankus ūkio subjektams, turintiems lengvatines paskolas, kurių grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, palyginti su ūkio subjektais, turinčiais lengvatines paskolas, kurių grąžinimo terminas yra iki minėtos ūkinės veiklos draudimo įsigaliojimo.

Vadinasi, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu ūkio subjektai, turintys lengvatines paskolas, atsižvelgiant į šių paskolų grąžinimo terminą, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų teisės gauti kompensacijas aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Atsižvelgdamas į minėtus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį ūkio subjektai kompensacijų už ūkinės veiklos nutraukimą gauti negali, jei yra nevisiškai grąžinę lengvatines paskolas, tuo atveju, kai jų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, buvo pasunkinamos galimybės šiems ūkio subjektams gauti praradimų, patirtų dėl ūkinės veiklos uždraudimo, kompensaciją ir taip nepaisoma Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių suponuojamo ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo.

Konstitucinio Teismo informacija