KT: teisinis reguliavimas, kuriuo pareigūnams nustatytas vienas bendras visoms pareigybėms didžiausias pareiginės algos koeficientas, taip pat sumažintas didžiausias priedo už stažą dydis, neprieštarauja Konstitucijai
Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) (Statutas) 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis, Statuto priedas tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms, taip pat Statuto 56 straipsnio 2 dalis, Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 (Statuto pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 28 dalis tiek, kiek jose nustatytas nuo 30 procentų iki šiose dalyse apibrėžto dydžio procentais sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėja Seimo narių grupė prašymą ištirti Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 4 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo atitiktį Konstitucijai grindė tuo, kad, pasak jos, įstatymu nustatęs vieną bendrą visoms pareigybėms didžiausią pareiginės algos koeficientą, įstatymų leidėjas galimai neįgyvendino jam iš Konstitucijos kylančios pareigos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistemą nustatyti įstatymu. Dėl to, pareiškėjos nuomone, galėjo būti pažeista iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylanti pareigūnų teisė į teisingą, be kita ko, hierarchinę vidaus tarnybos pareigūnų sistemą atitinkantį, apmokėjimą už darbą, taip pat suvaržyti Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai spręsti dėl esminių turtinių valstybės įsipareigojimų, susijusių su pareigūnų darbo apmokėjimu.
Spręsdamas dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas priminė, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį, taip pat kad valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas priminė ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija įtvirtinti tokią valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kai darbo užmokestis valstybės tarnautojams yra nustatomas taikant koeficientus, gali pasirinkti įtvirtinti tiek konkrečius koeficientus, tiek tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įstatyme nustatomi tik mažiausi ir didžiausi koeficientai ir įtvirtinami aiškūs valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžių diferencijavimo kriterijai, pagal kuriuos poįstatyminiuose teisės aktuose detalizuojama ir sukonkretinama įstatyme įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema, taip pat sudaromos prielaidos individualizuoti nustatant darbo užmokestį valstybės tarnautojams taikomus koeficientus.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 dalies nuostatų jam kylančią pareigą įstatyme nustatyti esminius teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementus, esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas įgyvendino statute įtvirtindamas, be kita ko, diferencijuotus mažiausius ir bendrą didžiausią pareigūnų pareiginių algų koeficientus, pagrindinius pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos principus ir aiškius pareiginės algos dydžių diferencijavimo kriterijus, kuriais vadovaujantis didžiausi pareiginės algos koeficientai atskiroms pareigybėms nustatomi poįstatyminiuose teisės aktuose.
Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymų leidėjas, kartu su ginčijamu teisiniu reguliavimu Statute įtvirtindamas pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos principus ir aiškius pareiginės algos dydžių nustatymo kriterijus, paisė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo darbo apmokėjimo sistemą sureguliuoti tokiu būdu, kad pareigūnams būtų užtikrintas teisingas, be kita ko, atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimas už darbą, taip pat konstitucinio valstybės tarnybos instituto implikuojamo reikalavimo valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius diferencijuoti atsižvelgiant, be kita ko, į tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą.
Ginčydama Statuto 56 straipsnio 2 dalies, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai, pareiškėja teigė, kad Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas iki 20 procentų sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, pablogino pareigūnų, kuriems stojant į valstybės tarnybą buvo nustatyta, kad 1 procento pareiginės algos dydžio už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus priedas gali didėti iki 30 procentų pareiginės algos, padėtį, todėl yra nesuderinamas su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinančia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga.
Vertindamas šio pareiškėjos ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, be kita ko, nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybės tarnautojas, kuris atliko pavestą darbą ir atitinka įstatyme nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą atlyginimą, be kita ko, tokias įstatymu nustatytas atlyginimo sudedamąsias dalis kaip priedai ir (arba) priemokos; toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama; kai pagal Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus nustatytas atlyginimas, be kita ko, tokios jo sudedamosios dalys kaip priedai ir (arba) priemokos, valstybės tarnautojui turėjo būti ir yra mokamas, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.
Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema negali būti pertvarkoma, tačiau pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamą atlyginimą asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą nelieka tokių įstatymu nustatytų valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos arba atlyginimo valstybės tarnautojams, be kita ko, tokių jo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos, teisinis reguliavimas iš esmės pakeičiamas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokios valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamosios dalys turėjo būti ir buvo mokamos.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Statuto 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtindamas pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas nuo 30 iki 20 procentų sumažintas didžiausias priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis, įstatymų leidėjas įgyvendino savo iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti ir įstatyme nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, didžiausius jų (ar jų sumos) dydžius.
Vertindamas, ar įtvirtinus sumažintą didžiausią priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos kartu su Statuto 56 straipsnio 2 dalimi ginčijamoje Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė pereinamąjį teisinį reguliavimą, pagal kurį tiems pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojant Statuto pakeitimo įstatymui buvo didesnis negu 20 metų, taikomas ne Statute nustatytas 20 procentų pareiginės algos didžiausias priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis, o individualiai nustatomas dydis, lygus Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną tokių pareigūnų sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos asmenims, kurie teisę į priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą įgijo pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2024 m. sausio 1 d., šį priedą mokėti tol, kol jie eina pareigūno pareigas.
Konstitucinio Teismo informacija
