LAT: CMR konvencijoje ir reglamente „Briuselis Ibis“ – skirtingi požiūriai į tarptautinį teismingumą
Rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį (bylos Nr. e3K-3-196-916/2024) , kurioje išryškino esminius CMR konvencijos ir reglamento „Briuselis Ibis“ skirtumus, sprendžiant tarptautinių vežimo ginčų teismingumo klausimus.
Ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo tarptautinio krovinio vežimo sutarties vykdymo. Šioje sutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad užsakymo vykdymo metu kilę ginčai perduodami spręsti kompetentingam teismui pagal užsakovės būstinę. Ieškovė (užsakovė) siekė, kad ginčas būtų nagrinėjamas Lietuvos teisme remiantis CMR konvencija, pagal kurią ginčus spręsti leidžiama keliose šalyse ieškovo pasirinkimu. Tačiau atsakovė (vežėja) byloje rėmėsi reglamentu „Briuselis Ibis“ ir jame nustatytu išimtiniu susitarimų dėl jurisdikcijos pobūdžiu.
Kasacinis teismas byloje pabrėžė, kad CMR konvencija suteikia alternatyvią jurisdikciją, leidžiančią ieškovui pasirinkti teismus iš kelių šalių dalyvių. Tai reiškia, kad šalių susitarimai dėl jurisdikcijos nėra išimtiniai ir neapriboja galimybės kreiptis į kitus CMR konvencijos 31 straipsnyje nurodytus teismus. Tuo tarpu reglamentas „Briuselis Ibis“ suteikia šalių susitarimui dėl jurisdikcijos išimtinę galią, užtikrindamas, kad ginčai bus sprendžiami tik šalių pasirinktos šalies teismuose, nebent šalys susitaria kitaip.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad šioje byloje turi būti taikomas reglamentas „Briuselis Ibis“. Teismas išaiškino, jog CMR konvencija, nors ir taikoma tarptautiniams krovinio vežimo santykiams, reguliuoja tik vežėjo atsakomybės klausimus dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar vėlavimo jį pristatyti. Kadangi nagrinėjamas ginčas buvo susijęs su nuostolių atlyginimu netinkamai įvykdžius užsakymą, o ne su krovinio praradimu, sugadinimu ar vėlavimu jį pristatyti, teismas nusprendė, kad šis ginčas nepatenka į CMR konvencijos taikymo sritį.
Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nors teismai pagrįstai šalių susitarimą dėl jurisdikcijos laikė išimtiniu, vis dėlto galėjo netinkamai išspręsti ginčo jurisdikcijos klausimą, nes nebuvo įvertinta, ar šalių ginčas patenka į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį. Teismas pažymėjo, kad nuo šio vertinimo priklauso, ar ginčas teismingas Lietuvos teismams.
Teismas nurodė, kad padarius išvadą, jog ginčas patenka į jurisdikcijos taikymo sritį, tokiam ginčui taikytinas susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris, kaip minėta, yra išimtinis, o konstatavus, jog kilęs ginčas ar jo dalis į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos apimtį nepatenka, ieškovės ieškinio jurisdikcijos klausimas spręstinas atsižvelgiant ir į kitas reglamento „Briuselis Ibis“ teismingumo taisykles. Kadangi šis klausimas nebuvo teismų išnagrinėtas, ieškovės ieškinio priėmimo klausimas grąžintas iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
