Teismai

LAT kreipėsi į LVAT dėl Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių bei VLKK nutarimo

kovo 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (bylos Nr. e3K-7-67-781/2024) nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT) su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (Taisyklių) 9.12 punktas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (CK).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nagrinėjo bylą pagal pareiškėjos prašymą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos turimą pavardę, įgytą po santuokos, su galūne –ienė į pavardę su galūne –a (į sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę). Pareiškėja įrodinėjo, kad jos pavardė nėra lietuviška, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius turėjo jos pavardę pakeisti remdamasis Taisyklių 9.12 punktu. Pareiškėja teigė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog jos pavardė yra lietuviška. Kartu pareiškėja nurodė, kad ji yra diskriminuojama dėl to, jog jos turima pavardė su galūne –ienė yra lietuviškos kilmės. Pareiškėja abejoja Taisyklių 9.12 punkto nuostatos konstitucingumu. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad galima pakeisti pavardę, jeigu norima vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę.

Pareiškėja teigė, kad nurodytos Taisyklių nuostatos diskriminuoja ją dėl jos pavardės kilmės, nepagrįstai apriboja jos teises į pasirinktą šeimos pavardę; tai reiškia, kad asmenys, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės (arba buvo vartojamos ir Lietuvoje), turi mažiau teisių pasirinkti norimą pavardės formą.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad CK 3.31 straipsnyje nustatytą sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę riboja poįstatyminis teisės aktas – VLKK 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“, o ribojimo išimtis nustato kitas poįstatyminis teisės aktas – Taisyklės.

Taigi, išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėjant bylą kilo abejonių, ar teisiniame reguliavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai atitinka CK 3.31 straipsnį, taip pat iš Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos išplaukiančius reikalavimus, konkrečiai: 1) reikalavimą, kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme; 2) reikalavimą, kad ribojimai būtų būtini demokratinėje visuomenėje; 3) reikalavimą, kad ribojimai nebūtų diskriminaciniai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pagal taikytiną teisinį reguliavimą moters teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ribojimų taikymas priklauso nuo sutuoktinio pavardės kilmės (VLKK nutarimas, Taisyklių 9.12 punktas) arba pageidaujamos pavardės buvimo tradicinėje vartosenoje (Taisyklių 9.7 punktas), tačiau teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos nustatoma pavardės kilmė ir (arba) pageidaujamos pavardės buvimas tradicinėje vartosenoje. Nesant kriterijų, leidžiančių nustatyti pavardės kilmę, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sukuriamas teisinis neaiškumas, pavyzdžiui, jei pavardė yra paplitusi ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose valstybėse, ar tokia pavardė vis dar laikoma lietuviškos kilmės, kokio lygio paplitimo reikia, kad būtų galima konstatuoti pavardės kilmę, kas ir kokia tvarka turi spręsti pavardės kilmės klausimą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog, pagal Taisyklių 30 punktą, „kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“, esamos situacijos, kaip susiklostė nagrinėjamos bylos atveju, neišsprendžia, nes teisinis reglamentavimas tik nurodo instituciją, turinčią įgaliojimus duoti išvadą dėl asmenvardžių darybos, o ne taikytinus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia pavardė yra lietuviškos kilmės, o kuri – ne. Be kita ko, tradicinės vartosenos samprata įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose taip pat nepateikta. 

Taigi, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo metu galiojęs teisinis reglamentavimas galimai riboja lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teises (konkrečiai – teisę pasirinkti pavardę, kuri yra teisės į privatų gyvenimą sudedamoji dalis), lyginant su nelietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad tais atvejais, kai pavardė yra nelietuviškos kilmės, jai sudaryti taikomos kitos taisyklės, tam tikrai kategorijai asmenų suteikiamos platesnės teisės pasirinkti vardą ir pavardę bei jos formą, egzistuoja tam tikras požiūrio skirtumas, reikalaujantis įvertinimo taikomų priemonių ir siekiamo tikslo pagrįsto proporcingumo prasme, t. y. ar aptariamas nevienodas požiūris į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardes turinčius asmenis turi pakankamai objektyvų ir pagrįstą pateisinimą pagarbos asmeniniam bei šeimyniniam gyvenimui ir kartu valstybinės kalbos tradicijų apsaugos santykio kontekste.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Back to top button