Europos Sąjungos sankcijų įtaka užsienio arbitražo sprendimų pripažinimui ir vykdymui Lietuvoje

Ginčo šalis laimėjusi bylą arbitraže ir gavusi užsienio arbitražo sprendimą, norėdama, kad toks sprendimas sukeltų teisinius padarinius Lietuvoje, įgytų res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią ir būtų vykdomas, turi kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti tokį sprendimą ir leisti jį vykdyti. Lietuvos apeliacinis teismas turi išimtinę kompetenciją: pripažinti ir leisti vykdyti arba atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas priima vadovaudamasis 1958 m. Niujorko kovencijos nuostatomis, kuriose yra įtvirtintas baigtinis užsienio arbitražo teismo sprendimų nepripažinimo pagrindų sąrašas.

Priimdamas sprendimą (ne)pripažinti ir (ne)leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą Lietuvoje, Lietuvos apeliacinis teismas netikrina užsienio arbitražo sprendimo iš esmės, siekiant užtikrinti arbitražo sprendimų galutinumą, maksimaliai sumažinti teismų intervenciją juos vertinant ir pripažįstant arbitražo procedūrų autonomiją.[1]

Vadovaujantis Niujorko konvencijos 5 str. 2 d., užsienio arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti galėtų būti atsisakoma, jei Lietuvos apeliacinis teismas įvertintų, kad ginčo objektas pagal Lietuvos įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas arba šio sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų viešajai tvarkai Lietuvoje. Būtent pastarasis pagrindas ir kelia diskusijas tarptautinių sankcijų taikymo kontekste.

Europos Sąjungos taikomų sankcijų Rusijai ir Baltarusijai reikšmė užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo procese

Viešoji tvarka arbitražo kontekste suprantama kaip tarptautinė viešoji tvarka apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai ir visuotinai pripažinti teisės principai.[2] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau daugiau nei prieš dešimtmetį yra nurodęs, kad viešoji tvarka arbitražo sprendimo vykdymo kontekste nėra tapatinama su nacionaliniu viešosios apibrėžimu, nes tai prieštarautų Niujorko konvencijos tikslams, mažintų arbitražo kaip alternatyvų ginčų sprendimo mechanizmo efektyvumą bei arbtražo dalyvių lūkesčių pateisinimą.[3] Atitinkamai, kasacinis teismas viešosios tvarkos pažeidimą arbitražo kontekste laiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, prieštaraujančią veiklą, ar tuos atvejus kai arbitražo sprendimas ar net pats susitarimas dėl arbitražo yra išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu.[4]

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas (ne)pripažindamas ir (ne)leisdamas vykdyti užsienio arbitražo sprendimą Lietuvoje turėtų vertinti sprendimo atitiktį bendriausioms ir universaliausioms imperatyviosioms normoms, bei tai, ar sprendimas nepažeidžia svarbiausių tarptautiniu mastu pripažintų ir teisės saugomų vertybių, kurių apsaugą garantuojančios teisės normos yra ir Lietuvos teisinės sistemos dalis,[5] manytina, kad Europos Sąjungos taikytinas sankcijas pažeidžiantis užsienio abitražo sprendimas turėtų būti laikytinas pažeidžiančiu viešąją tvarką ir dėl to nepripažintinas ir neleistinas vykdyti.

Lietuvos apeliacinio teismo pozicija Europos Sąjungos taikomų sankcijų kontekste

Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuva būdama Europos Sąjungos nare prisiėmė įsipareigojimą, kad vadovausis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, todėl reglamentai, kuriais yra įtvirtinamos sankcijos Rusijai ar Baltarusijai yra Lietuvos Respublikos teisės sistemos sudėtinė dalis ir viešosios tvarkos elementas.[6]

Lietuvos apeliacinis teismas praėjusiais metais išnagrinėjo tik dvi bylas, kuriose buvo keliamas užsienio arbitražo sprendimo vykdymo negalimumas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pripažinus ir leidus vykdyti sprendimą dėl sankcionuotų asmenų.

Pirmojoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pripažino ir leido vykdyti arbitražo institucijos sprendimą, nes nebuvo įrodytas tiesioginis sankcijų poveikis galimam viešosios tvarkos pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėja, nei jos vadovas nėra tiesiogiai įtraukti į Europos Sąjungos sankcionuotų asmenų sąrašus.[7] Šioje byloje teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjos motininė įmonė „Rosatom“, valdo dukterinę įmonę „Atomflot“, kuri yra tiesiogiai sankcionuotų subjektų sąraše. Be to, teismas atmetė argumentus, kuriais atsakovas pabrėžė Ukrainos Respublikos užsienio reikalų ministerijos paskelbtą informaciją apie tai, kad pareiškėja yra laikoma kandidate, kuriai gali būti taikomos tarptautinės sankcijos dėl savo veiksmų, teikiant materialinę (transporto, logistikos ir kt.) paramą veiksmams, kurie kelia grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei.

Kitoje byloje, priešingai Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjos prašymą ir atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo institucijos sprendimą, nes pareiškėja, kurios naudai priimtas sprendimas yra tiesiogiai sankcionuota Europos Sąjungos. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad tokio arbitražo sprendimo vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai, demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principams, kadangi pareiškėja – bendrovė „ROSNEFT“ – kontroliuojama Rusijos Federacijos prezidento ir vyriausybės, bei su ja susiję asmenys yra įtraukti į Europos Sąjungos sankcionuotų Rusijos Federacijos juridinių asmenų sąrašą.[8]

Vadovaujantis tokia Lietuvos apeliacinio teismo pozicija, darytina išvada, kad Europos Sąjungos taikomų sankcijų kontekste, viešosios tvarkos pažeidimas kaip ir kitais atvejais neaiškinamas plečiamai. Viena vertus tokia teismų pozicija vertintina teigiamai, nes yra apginamas arbitražo kaip alternatyvaus ginčų sprendimų instituto nepriklausomumas ir efektyvumas, kita vertus, toks aiškinimas yra pavojingas, nes Europos Sąjungos sankcijos nuolat kinta, o sąsajų su sankcionuotais asmenimis išaiškinimas yra sudėtingas procesas. Arbitražo sprendimo vykdymas tik vėliau paaiškėjus, kad subjektas yra pavojingas ir dėl to įtrauktas į sankcionuotų asmenų sąrašus, faktiškai reikštų viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau veiksmų sustabdyti vykdymui iš esmės nebūtų, o nukentėjusiajai šaliai toks teismo sprendimas galėtų lemti netgi jo egzistavimą.  

Autorių nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas turėtų pateikti išsamesnius išaiškinimus šiuo klausimu norint užtikrinti teisinį apibrėžtumą, kad pasikeitus aplinkybėms ir vėliau išaiškėjus galimoms sąsajoms su sankcionuotais subjektais, neatsirastų tokia situacija, kad nukentėjusioji šalis prarastų teisę į teisminę gynybą. Tuo tarpu, kol teismų praktika šiuo klausimu yra menka, subjektams esant rizikai, kad verslo partneriai galimai galėtų būti susiję su sankcionuotais asmenimis, arbitražiniuose susitarimuose, rekomenduotina numatyti šį scenarijų ir taip valdyti galimas rizikas.

Tekstą parengė advokatų kontoros „Triniti Jurex” teisininkės Arpine Babayan ir Ieva Gailiūtė

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023

[2] Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2T-26-798/2023.

[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2011.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-421/2015; kt.

[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011.

[6] Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2T-75-798/2023.

[7] Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-42-912/2023.

[8] Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2T-75-798/2023.