LAT byloje sprendė dėl antstolės veiksmų teisėtumo išieškant sumas iš nuteistojo sąskaitos
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2023 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl laisvės atėmimo įstaigoje esančios skolininko sąskaitos lėšų prigimties ir išieškojimo iš šių lėšų tvarkos.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas grąžinti antstolės areštuotas ir nurašytas lėšas iš laisvės atėmimo įstaigoje esančios jo sąskaitos. Jis nurodė, kad antstolė iš asmeninės jo banko sąskaitos nurašė 3536,28 Eur ir 111,05 Eur sumas, kurios pareiškėjui buvo suteiktos kaip vartojimo paskola. Pareiškėjo teigimu, išieškomoms sumoms turėjo būti taikomas įstatyme nustatytas apribojimas, draudžiantis išieškoti iš sumos, neviršijančios Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA).
Pirmosios instancijos teismas skundo netenkino. Teismas, įvertinęs laisvės atėmimo vietoje pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų prigimtį, nurodė, kad į šią sąskaitą pervesta paskola negali būti prilyginama darbo užmokesčiui, todėl išieškojimas iš tokių lėšų vykdomas ne pagal CPK 736 straipsnio, o pagal CPK 739 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad išieškojimas gali būti vykdomas iš sumos, viršijančios 138 Eur, ir į tai, kad pareiškėjas laisvai disponavo sąskaitoje buvusia 666,91 Eur suma, todėl nusprendė, kad antstolė, nurašydama ginčijamą sumą, nepažeidė CPK 739 straipsnio 9 punkte nustatyto ribojimo.
Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad paskola pagal savo prigimtį yra ne pajamos, o pareiškėjo gautas turtas. Vykdant išieškojimą iš tokių lėšų taikytinas CPK 668 straipsnio 1 dalyje galiojęs ribojimas išieškoti iš jos, jei ji neviršija vienos MMA. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas iš savo sąskaitos pervedė kitiems asmenims 666,91 Eur, teismas padarė išvadą, kad antstolė nepažeidė CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo.
Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktame skunde pareiškėjui kvestionuojant antstolės atliktų veiksmų teisėtumą, iš esmės kilo klausimas, kuria iš CPK normų – 668 straipsnio 1 dalimi ar 739 straipsnio 9 punktu – turi vadovautis antstolis, nukreipdamas išieškojimą į lėšas (banko paskolą), pervestas į laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytą pareiškėjo asmeninę sąskaitą, ir dėl tokio išieškojimo apimties.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismų praktika sprendžiant išieškojimo iš laisvės atėmimo vietoje atidarytoje sąskaitoje esančių lėšų klausimą ir siekiant palikti tokiam asmeniui lėšų jo būtiniesiems poreikiams patenkinti buvo formuojama išaiškinant, kad CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta apsauga yra vienkartinė ir taikoma lėšoms, kurias skolininkas turi tik pradėjus vykdymo procesą.
Po teismų praktikoje pateikto išaiškinimo įstatymų leidėjas, turėdamas tikslą užtikrinti nuteistųjų teisę į minimalų lėšų, reikalingų jų būtiniesiems poreikiams patenkinti, užtikrinimą, atsižvelgiant į gerokai mažesnius tokių asmenų būtinuosius poreikius dėl jų aprūpinimo įkalinimo įstaigoje, papildė CPK 739 straipsnį 9 punkto nuostata, įtvirtinančia tai, kad iš pataisos įstaigos atidarytos nuteistojo sąskaitos gali būti išieškomos tik lėšos, viršijančios pusę Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų dydžių. Taigi išieškojimas iš laisvės atėmimo įstaigoje į pareiškėjo asmeninę sąskaitą kaip paskola pervestų lėšų neturėjo būti vykdomas pagal CPK 668 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes šis ribojimas taikytinas tik tokiam turtui (įskaitant lėšas), kurį skolininkas turi pradėjus vykdymo procesą, bet ne turtui (įskaitant lėšas), gautam priverstinio vykdymo proceso metu. Nagrinėjamu atveju išieškojimas turėjo būti vykdomas nepažeidžiant CPK 739 straipsnio 9 punkte nurodytų reikalavimų. Kadangi pagal šią normą išieškojimas gali būti nukreipiamas į laisvės atėmimo įstaigoje nuteistojo sąskaitoje esančią pinigų sumą, viršijančią pusę BVK 38 straipsnio 3 dalyje nustatytų dydžių, o pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti didesne suma nei įstatyme nustatytas ribojimas, tai antstolės atliktas lėšų nurašymas iš esmės atitiko CPK 739 straipsnio 9 punkte įtvirtintą tvarką.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo proceso teisės normą, pagal kurią turėjo būti sprendžiama dėl galimumo nukreipti išieškojimą į laisvės atėmimo vietoje pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje esančias lėšas, tačiau byloje nustatytos aplinkybės iš esmės nesudarė pagrindo antstolės veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
