Teismai

KT: Baudžiamojo kodekso nuostatos dėl išplėstinio turto konfiskavimo neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu Konstitucijai neprieštaraujančiais pripažino Baudžiamojo kodekso (BK) 723 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalį, 2 dalies 3 punktą.

Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal individualų konstitucinį skundą tyrė BK 723 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, nustatančiam nuosavybės neliečiamumą, 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai nekaltumo prezumpcijos principą.

Pareiškėjas fizinis asmuo į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu kreipėsi išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones byloje, kurioje buvo pripažintas kaltu, be kita ko, pagal BK 225 straipsnio „Kyšininkavimas“ 3 dalį pritaikant, vadovaujantis ginčytu teisiniu reguliavimu, išplėstinį turto – nuosprendyje nurodytos pinigų sumos – konfiskavimą.

Pareiškėjas savo abejones dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui grindė iš esmės tuo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu, pasak jo, nepagrįstai ribojama teisė į nuosavybę. Pasak pareiškėjo, pagal ginčytą teisinį reguliavimą išplėstiniam turto konfiskavimui taikyti pakanka teismo abejonės dėl turto įsigijimo teisėtumo, prielaidos, kad toks turtas galėjo būti įgytas neteisėtai, taigi teismui leidžiama atimti nuosavybę objektyviai nenustačius ir neįrodžius neteisėtos turto kilmės.

Pasak pareiškėjo, ginčytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį baudžiamojo proceso metu kaltininkas turi pagrįsti turto įsigijimo teisėtumą, yra įtvirtinama asmens, kurio turtui taikomas išplėstinis turto konfiskavimas, kaltumo prezumpcija. Pareiškėjo teigimu, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, nustatant asmens kaltę, lemiama reikšmė suteikiama kaltinamojo pateiktiems (nepateiktiems) įrodymams, tačiau nereikalaujama laikytis baudžiamajam procesui būdingų įrodinėjimo taisyklių. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, toks asmens kaltės nustatymas, vadovaujantis prielaidomis, yra nesuderinamas su Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu.

Spręsdamas dėl BK 723 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančią valstybės priedermę saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir įstatymu nustatydamas, kokios priešingos teisei veikos laikytinos nusikalstamomis, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, pagal Konstituciją turėdamas plačią diskreciją nustatyti, kokios sankcijos taikomos už teisės pažeidimus, gali nustatyti ne tik bausmes, bet ir kitokias teisinio poveikio priemones, be kita ko, tokias, kuriomis siekiama ne nubausti asmenį, o atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.

Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir paisydamas bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti veiksmingą visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų veikų, gali nustatyti ir tokias teisinio poveikio priemones, kurias taikant iš asmens, padariusio turtinės naudos teikiančią nusikalstamą veiką, valstybės nuosavybėn gali būti paimamas turtas, įgytas nusikalstamu būdu, tam, kad būtų atkurtas teisingumas ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiama teisinė tvarka ir kad bet kuris asmuo neturėtų paskatos toliau daryti nusikalstamas veikas ir iš to toliau gauti turtinės naudos. Asmuo, įgijęs nuosavybę nusikalstamu būdu, negali tikėtis, kad tokiu būdu įgyta jo nuosavybė bus ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nustatęs tokią teisinio poveikio priemonę, kurią taikant valstybės nuosavybėn iš turtinės naudos teikiančią nusikalstamą veiką padariusio asmens paimamas nusikalstamu būdu įgytas turtas ir kurios tikslas nėra nubausti asmenį, įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą reikalavimų, privalo nustatyti, kad tokią teisinio poveikio priemonę teismas gali taikyti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas reikšmingas šios teisinės poveikio priemonės taikymui aplinkybes, pagal prokuroro ir, esant būtinybei, paties teismo surinktus duomenis (įrodymus) apie kaltininko (kaltinamojo) įgyto turto nusikalstamą kilmę, kurios teisėtumo pats kaltininkas (kaltinamasis) ar jam atstovaujantys asmenys, išnaudoję teisės į gynybą, rungimosi ir kitas konstitucinės teisės į tinkamą teisminį procesą procesines garantijas, nepagrindžia.

Kartu pažymėta, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš kurios jis turėjo turtinės naudos, taikant tokią teisinio poveikio priemonę, kuria valstybės nuosavybėn paimamas kitas nusikalstamu būdu, bet ne iš tos nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis pripažintas kaltu, įgytas turtas, nėra sprendžiama, iš kokios kitos konkrečios nusikalstamos veikos jis tą turtą įgijo, taip pat nėra sprendžiamas bausmės už tą kitą konkrečią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas. Taigi taikant tokią teisinio poveikio priemonę, kuria, be kita ko, siekiama atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, bet nesiekiama nubausti asmens, nėra paneigiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

Konstitucinis Teismas, įvertinęs ginčytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad BK 723 straipsniu, reglamentuojančiu išplėstinį turto konfiskavimą, įstatymų leidėjas siekė įgyvendinti iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančią valstybės priedermę saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi, atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, riboti ir mažinti nusikalstamumą.

Pagal ginčytą teisinį reguliavimą išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tam asmeniui, kuris jau yra pripažintas kaltu padaręs tam tikrą nusikaltimą, iš kurio asmuo turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Būtent dėl to jam ir gali būti nuspręsta taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Siekiant taikyti šią teisinio poveikio priemonę, asmuo nebeturi būti pripažintas kaltu padaręs dar ir kitą konkrečią nusikalstamą veiką, iš kurios jis galėjo įgyti turto, kuris yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms ir kurį siekiama konfiskuoti. Taikant šią teisinio poveikio priemonę, nesiekiama tokio asmens pripažinti kaltu ir nubausti jo už konkrečias nusikalstamas veikas, tačiau užtikrinama, kad asmuo būtų atgrasytas nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, būtų apribota galimybė nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmuo, kuriam siekiama taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, neturi įrodinėti, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, jis turi pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumą ir tik tada, kai prokuroras ir teismas, vykdydami savo įgaliojimus, surenka pakankamai duomenų (įrodymų), leidžiančių manyti, kad teisėtų asmens pajamų neatitinkantis turtas yra įgytas nusikalstamu būdu. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu yra aiškiai apibrėžta, kokius pavojingiausius nusikaltimus padariusiems asmenims, kokio dydžio turtui, įgytam per nurodytą konkretų laikotarpį, taikomas išplėstinis turto konfiskavimas. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra neproporcinga siekiamam minėtam konstituciškai pagrįstam tikslui priemonė ar kad juo neproporcingai suvaržomos asmens nuosavybės teisės, nes, kaip minėta, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 23 straipsnį, yra ginama tik teisėtais būdais įgyta nuosavybė, o paisant bendrojo teisės principo, niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BK 723 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo informacija

Back to top button