KT: Vyriausybės nutarimo nuostatos dėl galimybių paso neprieštaravo Konstitucijai ir Civilinės saugos įstatymui

onstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas) 3.1.1 papunktis (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiai (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), 3¹ punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), 5.2, 5.3 papunkčiai (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai, o šio nutarimo 3.1.1 papunktis (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) neprieštaravo ir Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta, kad paslaugos kontaktiniu būdu galėjo būti teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, renginiai galėjo būti organizuojami tik kai, be kita ko, buvo aptarnaujami ar paslaugomis naudojosi asmenys, atitikę bent vieną iš šiame nutarime nurodytų kriterijų – pasiskiepiję viena iš nurodytų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų, turėję neigiamą COVID-19 tyrimo rezultatą, persirgę COVID-19 liga; šių kriterijų neatitikusiems asmenims kontaktiniu būdu galėjo būti teikiamos tik tam tikros nurodytos paslaugos, taip pat buvo nustatyta asmens dokumentų, įrodančių, kad asmuo atitinka minėtus kriterijus, tikrinimo tvarka.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjų Kauno apygardos ir Vilniaus apygardos teismų prašymus. Pareiškėjai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdę baudžiamąsias bylas, pradėtas pagal apeliacinius skundus asmenų, nuteistų pagal Baudžiamojo kodekso 302 straipsnio „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ 1 dalį už tai, kad jie, siekdami patekti į  uždaras komercines patalpas (prekybos centrą ar kokteilių barą), karantino režimo priemonių laikymosi kontrolę atliekančiam darbuotojui pateikė kito asmens vardu išduotą galimybių pasą.

Pareiškėjų nuomone, Vyriausybės nutarime, t. y. poįstatyminiame teisės akte, įtvirtintu ginčytu teisiniu reguliavimu buvo ribojama asmenų pasirinkimo laisvė, o tai gali būti daroma tik įstatymu. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje, pasak pareiškėjų, nėra nustatyta, kad, esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, gali būti ribojama ir asmenų pasirinkimo laisvė. Be to, pasak pareiškėjų, ginčytu Vyriausybės nutarimu nustatyti asmenų teisių ir laisvių ribojimai nebuvo laikini, t. y. jie buvo nustatyti nenurodžius konkretaus jų galiojimo termino. Pareiškėjai taip pat manė, kad toks teisinis reguliavimas, kai paslaugomis kontaktiniu būdu naudotis, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose galėjo tik asmenys, atitikę Vyriausybės nutarime nustatytus kriterijus, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjų manymu, tiek pasiskiepiję ar persirgę asmenys, tiek šių kriterijų neatitikę asmenys galėjo būti COVID-19 ligos platintojai, todėl nebuvo pagrindo jų traktuoti skirtingai. Pareiškėjams abejonių kėlė ir du Vyriausybės nutarime nustatyti kriterijai – reikalavimas būti pasiskiepijus nurodyta vakcina ar turėti neigiamą tam tikro testo rezultatą, nes tokiais reikalavimais, pasak pareiškėjų, varžoma asmens laisvė ir asmens neliečiamumas.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad, pagal tuo metu turimus mokslinius duomenis ir ekspertų pateikiamą informaciją, Vyriausybė turėjo pagrindo manyti, jog asmenų, pasiskiepijusių nurodyta vakcina, persirgusių COVID-19 liga ar turinčių neigiamą tam tikro testo rezultatą, ir šių kriterijų neatitikusių vyresnių nei 16 metų asmenų galimybės užsikrėsti COVID-19 liga ir ją platinti buvo nevienodos – atitikę nurodytus kriterijus asmenys tuo metu galėjo būti laikomi keliančiais mažesnę riziką užsikrėsti COVID-19 liga ar ją platinti. Todėl, siekdama išvengti didesnės žalos Konstitucijos ginamoms vertybėms, be kita ko, grėsmės asmenų sveikatai, Vyriausybė, atsižvelgusi į COVID-19 ligos plitimo prognozes ir naujų labiau užkrečiamų viruso atmainų atsiradimą, galėjo nuspręsti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tose vietose, kuriose žmonių susibūrimų tikimybė yra didesnė, paslaugų teikimas ribojamas asmenims, neatitikusiems ginčytame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje nustatytų kriterijų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, Vyriausybė siekė įgyvendinti valstybės funkciją rūpintis žmonių sveikata ir pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri buvo nulemta užkrečiamos COVID-19 ligos plitimo visuomenėje ir dėl kurios kilo grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei.

Vertindamas, ar ginčytame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje, 3¹ punkte nustatyti asmens teisių ir laisvių ribojimai buvo nustatyti įstatyme, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei, sveikatai ir (ar) aplinkai, laikinai galėjo būti apribojamas, be kita ko, naudojimasis ūkinės veiklos laisve. Tokiu atveju tam tikrų suvaržymų galėjo patirti ne tik ūkinės veiklos subjektai, t. y. paslaugų teikėjai, renginių organizatoriai, bet ir tomis paslaugomis siekę pasinaudoti ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar norėję dalyvauti renginiuose asmenys. Pagal Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 19 punktą (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), būtent Vyriausybei yra pavesta nustatyti ūkinės veiklos laisvės apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams pašalinti. Įgyvendindama šį įstatymų leidėjo pavedimą Vyriausybė privalo įvertinti susidariusią ekstremaliąją situaciją ir spręsti, kokie konkretūs apribojimai šiai situacijai likviduoti ir jos padariniams pašalinti turi būti nustatyti.

Taigi ginčytu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Vyriausybė įgyvendino Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje, 9 straipsnio 19 punkte įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų, be kita ko, gyventojų gyvybei, sveikatai, įvertinti situaciją ir nustatyti konkrečius ūkinės veiklos laisvės apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti, kurių taikymo pasekmes neišvengiamai patyrė ne tik ūkinės veiklos subjektai, bet ir asmenys, kurie naudojosi vykdant ūkinę veiklą teikiamomis paslaugomis ar kitaip buvo aptarnaujami. Vadinasi, konstatavo Konstitucinis Teismas, nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti tokie asmenų teisių ir laisvių ribojimai, kurių nebuvo numatyta įstatyme, ar kad toks teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju įstatyme.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nebuvo tiesiogiai nustatyta teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintos ūkinę veiklą apribojusios priemonės, taikymo trukmė, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį, 9 straipsnio 19 punktą tokių priemonių nebūtų buvę galima taikyti ilgiau, nei galiotų paskelbta ekstremalioji situacija, ir jos turėtų būti atšauktos išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo paskelbta ekstremalioji situacija, ar likvidavus tokios situacijos padarinius. Be to, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 9 punkte buvo įtvirtinta pareiga Vyriausybei nuolat peržiūrėti ir vertinti šiame nutarime nustatytų ūkinės veiklos apribojimo priemonių proporcingumą ir, atsižvelgus į epidemiologinę situaciją, esant galimybei šias priemones panaikinti arba pakeisti švelnesnėmis. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčytas teisinis reguliavimas galiojo iki 2022 m. vasario 4 d., taigi beveik 5 mėnesius, kol buvo peržiūrėtas arba panaikintas, taigi jis galiojo laikinai.

Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad ginčytas teisinis reguliavimas neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui.

Spręsdamas dėl Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunkčio, 3¹ punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucinis Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pažymėjo, kad jei pagal tuo metu turėtus mokslinius duomenis ir nebuvo galima teigti, jog asmenys, pasiskiepiję nurodyta vakcina, persirgę COVID-19 liga ar turintys neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą, negali platinti šios užkrečiamosios ligos, tačiau tokių asmenų užsikrėtimo COVID-19 liga ar ligos perdavimo kitiems asmenims rizika buvo laikoma mažesne, o jų ligos trukmė būdavo trumpesnė ir lengvesnė. Taigi, atsižvelgdama į tuo metu turėtą informaciją, Vyriausybė turėjo pakankamai pagrindo manyti, kad pasiskiepijusių nurodyta vakcina, persirgusių COVID-19 liga ar galinčių pateikti neigiamą atitinkamo tyrimo rezultatą asmenų padėtis nebuvo vienoda, palyginti su minėtų kriterijų neatitikusiais asmenimis, nes pastarieji galėjo lengviau užsikrėsti COVID-19 liga ir ją perduoti kitiems, ypač tose vietose, kuriose žmonių susibūrimai paprastai būna didesni.

Vadinasi, siekiant konstituciškai pateisinamo visuomenės sveikatos apsaugos tikslo, atsižvelgus į turimą mokslinę informaciją galėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį laikinai asmenys, pasiskiepiję nurodyta vakcina, turintys neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą ar persirgę šia liga, palyginti su asmenimis, kurie neatitiko šių kriterijų, galėjo būti traktuojami skirtingai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas taip pat tyrė, ar Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiai, kuriuose atitinkamai buvo įtvirtintas reikalavimas būti pasiskiepijus nurodyta vakcina ar turėti neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą, neprieštaravo Konstitucijos 20 straipsnio 1 daliai (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 straipsnio 1 daliai (žmogaus asmens neliečiamumas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytu ir su juo susijusiu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti trys alternatyvūs, vyresniems nei 16 metų asmenims taikytini kriterijai, kuriuos atitikę asmenys galėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta reikalavimo atitikti kurį nors vieną konkretų kriterijų. Taigi asmuo, norėjęs naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnautas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, galėjo rinktis, kurį reikalavimą atitikti, jis neprivalėjo būtinai būti pasiskiepijęs nurodyta COVID-19 vakcina. Ginčytu teisiniu reguliavimu nustačius tam tikrus kriterijus, kuriuos turėjo atitikti asmenys, norėję naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnauti vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, t. y. lankytis vietose, kuriose žmonių susibūrimo tikimybė didelė, buvo sudarytos prielaidos užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiama kitų asmenų teisė į sveikatos apsaugą. Toks Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas leido išvengti griežtesnių ribojimų nustatymo ir didesnių ūkinės veiklos suvaržymų. Nutarime pažymėta ir tai, kad norint gauti būtinąsias paslaugas ar lankytis vietose, kuriose žmonių susibūrimo tikimybė buvo maža, nebuvo reikalaujama atitikti minėtus kriterijus.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiai neprieštaravo Konstitucijos 20 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 1 daliai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tirta, ar Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiai tiek, kiek juose buvo nustatyta teisė fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti, ar asmenys, norėję paslaugas gauti kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, atitiko šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams, neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, asmenų atitiktį Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams įrodančiuose dokumentuose buvę asmens duomenys yra asmens privataus gyvenimo dalis, tad juos atskleidžiant buvo įsiterpta į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, kuris saugomas pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo tvarka, pasak pareiškėjo, pagal Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalį turėjo būti nustatyta įstatymu. Kadangi tokia tvarka nustatyta poįstatyminiu aktu – Vyriausybės nutarimu, toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko nurodytų Konstitucijos nuostatų, taip pat prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), taikomą kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, siekiant užtikrinti žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, asmens duomenų tvarkymas, be kita ko, susipažįstant su asmens duomenimis, yra teisėtas, jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus arba užtikrinant viešąjį interesą. Asmens sveikatos duomenys gali būti tvarkomi, be kita ko, siekiant užtikrinti viešąjį interesą visuomenės sveikatos srityje, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo rimtų grėsmių sveikatai. Toks Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (2018 m. birželio 30 d. redakcija), taikomame kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, siekiant išvengti grėsmių visuomenės sveikatai, gali būti tvarkomi sveikatos asmens duomenys, be kita ko, reiškia ir tai, kad Vyriausybė, įvertinusi visas grėsmę visuomenės sveikatai keliančias aplinkybes, detalizuodama žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtas priemones, gali nustatyti, kiek ir kokiais būdais siekiant įstatyme nustatytų tikslų gali būti tvarkomi asmens duomenys.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčytu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo siekiama išvengti tolesnio COVID‑19 ligos plitimo ir taip apsaugoti visuomenės sveikatą, t. y. siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, Vyriausybė, nustatydama ginčytą teisinį reguliavimą, vadovavosi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį taikomu kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas nesivadovaujant įstatymu.

Be to, pagal ginčytą teisinį reguliavimą nebuvo reikalaujama, kad pateikiamu dokumentu asmuo įrodytų, jog jis atitiko kurį nors konkretų Vyriausybės nutarime nurodytą kriterijų. Buvo reikalaujama įrodyti tik tai, ar asmuo tuo metu, kai norėjo gauti atitinkamą paslaugą, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginyje, atitiko kurį nors vieną iš nurodytų kriterijų apskritai. Taip pat ginčytoje nuostatoje nustatytais tikslais ir tik tiek, kiek nustatyta, galėjo būti peržiūrimi tik tų asmenų, kurie patys norėjo naudotis kontaktinėmis paslaugomis ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti organizuojamuose renginiuose, duomenys.

Kadangi duomenys, įrodantys, kad asmuo atitinka kurį nors iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, galėjo būti tik peržiūrimi ir tik tuo metu, kai buvo siekiama įsitikinti, ar asmuo gali, nekeldamas grėsmės kitų asmenų sveikatai dėl užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimo, naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, jie nebuvo saugomi, kaupiami ar kitaip tvarkomi, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu būtų buvusi neproporcingai apribota asmens teisė į privatumą ar asmens privataus gyvenimo neliečiamumas ar kad būtų buvusi paneigta šios teisės esmė. Todėl ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaravusiu Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „informacija renkama“ reiškia visus informacijos gavimo būdus, siekiant surinktą informaciją saugoti, sisteminti, naudoti įstatyme numatytais tikslais.

Pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose įtvirtintą teisinį reguliavimą dokumentai, įrodantys asmenų, norėjusių naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamų vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti renginiuose, atitiktį kuriam nors iš Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytų kriterijų, ir tuose dokumentuose esantys asmens duomenys galėjo būti tik peržiūrimi, jie negalėjo būti tvarkomi kitais būdais, be kita ko, renkami ar saugomi. Vadinasi, toks minėtame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinio Teismo informacija