Naujausios LAT nutartys: nuo šeimos teisės klausimų iki mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl vienašališko sutarties nutraukimo priminta, kad net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai, ieškovei ginčijant atsakovės išrašytą sąskaitą už automobilio remontą ir nesant kitokio įsiskolinimo pagal lizingo sutartį, atsakovė nutraukia sutartį vien formaliais pagrindais ir jai lieka tiek ieškovės sumokėtos įmokos, tiek automobilis, gali būti traktuojama kaip nesilaikymas bendrųjų elgesio standartų, taip pat specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių lizingo teisinių santykių pagrindu. Kartu konstatuota, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nenustatinėjo, ar tarp šalių iš tiesų susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo santykiai dėl atliktų automobilio remonto paslaugų ir ar ieškovei kyla pareiga tokias paslaugas apmokėti. Šių faktinių aplinkybių nustatymas yra būtinas siekiant tinkamai išspręsti atsakovės pareikšto priešieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimų palikti nepakeistą, t. y. bylos dalis dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų pagrįstai grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

_____

Nutartyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo ir teismo aktyvaus vaidmens nagrinėjant šeimos bylas pabrėžta, kad  spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą. Teismas dėl uzufrukto nustatymo gali spręsti savo iniciatyva. 

Kartu teisėjų kolegija pripažino pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai uzufrukto pabaigą susiejo su vaikų pilnametyste, o ne su piniginės kompensacijos išmokėjimu. Nagrinėjamu atveju atsakovei priteista 184 013 Eur piniginė kompensacija už ieškovui atitenkančią didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, kuri yra pakankama tam, kad atsakovė įsigytų asmeninį gyvenamąjį būstą gyventi kartu su nepilnamečiais vaikais. Teisėjų kolegija nusprendė, kad uzufrukto galiojimas ieškovo turtui po to, kai jis išmokės atsakovei priteistą kompensaciją, neproporcingai varžytų jo nuosavybės teisę ir neatitiktų šioje byloje konstatuotos uzufrukto nustatymo paskirties, dėl to yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl uzufrukto nustatymo ir suteikti teisę (uzufruktą) atsakovei naudotis ieškovui priklausančiu gyvenamuoju namu, iki ieškovas išmokės atsakovei priteistą kompensaciją, bet ne ilgiau nei iki šalių nepilnamečių vaikų pilnametystės.

______

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles ir teisės į valstybinės žemės sklypo nuomą perleidimą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, aiškinimo ir taikymo, pabrėžta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti ar kitam, įstatymui neprieštaraujančiam, tikslui, kuris nurodomas valstybinės žemės nuomos sutartyje, visų pirma, kyla iš įstatymo. Byloje nenustatyta, kad atsakovė (pardavėja) būtų netinkamai vykdžiusi valstybinės žemės nuomininkės pareigas, o ieškovei buvo pateiktas žemės, ant kurios stovi įsigyjamo nekilnojamojo turto objektai, naudotojo sutikimas dėl nuomos teisės į dalį žemės sklypo perleidimo ieškovei. Šios aplinkybės, be kita ko, taip pat pagrindžia skundžiamoje nutartyje padarytos išvados ydingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisės perleidimą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, suabsoliutino tokios teisės perleidimo draudimą ir nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, todėl padarė neteisingą išvadą, jog ieškovė apskritai pagal Sutartį negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl valstybinės žemės sklypo nuomos teisės perleidimo.

Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, viena vertus, sutikęs su ieškove, kad pastaroji turėjo tikslą vietoje įgyto turto plėtoti investicinį projektą, kita vertus, nustatęs, kad nei lingvistinis, nei subjektyvusis Sutarties aiškinimo metodas nesudarė pagrindo išvadai, jog atsakovė prisiėmė tokio projekto plėtros riziką, nepagrįstai neįvertino, jog ieškovės lūkesčiai dėl galimybės plėtoti investicinį projektą nurodytame valstybinės žemės sklype galimai galėjo būti suformuoti ir dėl neteisingų atsakovės pareiškimų ir garantijų tiek Sutartį sudarant, tiek ir prieš jos sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti Sutarties šalių ketinimus dėl Sutarties tikslo, teisių ir pareigų turinį, jas tinkamai kvalifikuoti, iš esmės Sutartį vertino lingvistiškai, netinkamai taikė subjektyvųjį Sutarties aiškinimo metodą, taip pat nevertino faktinio šalių elgesio po Sutarties sudarymo. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to galimai netinkamai nustatė tikruosius Sutarties šalių ketinimus.

_____

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl mokėtojo teisės susigrąžinti neautorizuotos operacijos sumą. Mokėtoja (ieškovė) ieškiniu nurodė, kad ji neautorizavo tam tikrų jos sąskaitoje įvykdytų mokėjimo operacijų. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė pati autorizavo ginčo mokėjimo operacijas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatyta tokia mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotą mokėjimą sistema, pagal kurią mokėtojas turi teisę į neautorizuotos operacijos sumos sugrąžinimą, o mokėtojo paslaugos teikėjas turi pareigą ją sugrąžinti, išskyrus atvejus, jei nustatoma, kad: 1) mokėtojas veikia nesąžiningai; 2) mokėtojas tyčia ar dėl didelio neatsargumo pažeidžia vieną ar kelias Mokėjimų įstatymo 34 straipsnyje nustatytas mokėtojo pareigas, susijusias su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo duomenimis. Tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais mokėtojui gali tekti prisiimti nuostolius dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų, tačiau neviršijant įstatymo nustatytos maksimalios ribos. Nurodyta mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotą mokėjimą sistema reiškia griežtąją mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybę už atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, t. y. atsakomybę be kaltės. Kita vertus, mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybė be kaltės neeliminuoja paties mokėtojo pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, jei mokėtojas elgiasi nesąžiningai ar tyčia ar dėl didelio neatsargumo pažeidžia įstatyme jam nustatytas pareigas, paslaugos teikėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės. Ne bet kokių mokėtojo pareigų nevykdymas yra pagrindas atleisti mokėtojo paslaugos teikėją nuo atsakomybės, o būtent Mokėjimų įstatymo 34 straipsnyje nustatytų mokėtojo pareigų, kurios susijusios su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo duomenimis, be to, paprastas mokėtojo neatsargumas nėra laikomas mokėtojo paslaugos teikėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga. Pažymėta ir tai, kad speciali taisyklė taikoma, jei mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo, tokiu atveju mokėtojo paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuomet, jeigu mokėtojas veikė nesąžiningai, t. y. šiuo atveju antroji atleidimo nuo atsakomybės sąlyga neturi būti nustatoma. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo priemones ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo priemones yra įstatymo nustatyta pareiga. Ši pareiga taikoma nepriklausomai nuo šalių susitarimo. Remiantis Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 4 dalimi, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo, mokėtojui dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai tenka tik tuo atveju, jeigu jis veikė nesąžiningai. Byloje mokėtojo (ieškovės) nesąžiningas elgesys nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo atleisti paslaugos teikėją nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl Mokėjimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos pažeidimo ir didelio mokėtojos neatsargumo padarė neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų: visų pirma, to, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė anksčiau nei 2021 m. sausio 4 d. (kai kreipėsi į paslaugos teikėją) pastebėjo neautorizuotas operacijas; antra, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad ieškovė, būdama rūpestinga, galėjo ir turėjo anksčiau pastebėti neautorizuotas operacijas, nevertino to, kad ir pačioje sutartyje nustatyta pareiga ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį tikrinti informaciją apie sąskaitoje atliktas mokėjimo operacijas ir apie neautorizuotas operacijas pranešti per 60 dienų; trečia, nepagrindė, kiek pats savaime prisijungimas prie savo sąskaitos leidžia pastebėti pinigų sumažėjimą, atsižvelgiant į aplinkybę, kad sąskaita buvo pildoma tam tikromis lėšų sumomis; ketvirta, vertindamas ieškovės pareigą kreiptis tiesiai į parduotuvę, teismas netyrė, kiek ieškovės kreipimasis po to, kai ji pastebėjo neautorizuotas mokėjimo operacijas, apskritai galėjo sumažinti neautorizuotų mokėjimo operacijų riziką ir atsiradusį nuostolį.

_____

Nutartyje dėl kelio servituto turinio priminta, kad nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Tai reiškia, kad turi būti paisoma daiktų savininkų nuosavybės teisių gynimo pusiausvyros, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiuoju daiktu minimaliai apribojant tarnaujančiojo daikto savininko teises. Dėl to teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų.

Pakeitus ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą ir nustačius naudojimo būdą – naudingųjų iškasenų teritorijos, teisę žemės sklypą naudoti pagal naujai nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vežti sunkvežimiais smėlį ir važiuoti kita smėlio karjerui eksploatuoti naudojama technika) ieškovas ketina įgyvendinti pasinaudodamas atsakovo sklype nustatytu kelio servitutu, kuriuo, kaip pirmiau minėta, jam suteikta teisė važiuoti tik žemės ūkio veiklai naudojama technika. Vadinasi, teismo leidimas be atsakovo sutikimo jo žemės sklype apskrities viršininko įsakymu nustatyto servituto kelio vietoje įrengti smėlį vežančioms transporto priemonėms tinkamą važiuoti kelią ieškovui reikalingas siekiant įgyvendinti teisę, kuri jam nebuvo suteikta minėtu įsakymu nustatant kelio servitutą, t. y. teisę, kurios jis neturi. Todėl teisėjų kolegija sutiko su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad, nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškinį, buvo pakeistas ieškovui kaip servituto turėtojui nustatyto kelio servituto turinys, nors reikalavimas pakeisti servituto turinį byloje nebuvo pareikštas ir bylą nagrinėję teismai jo nesprendė.