LAT išnagrinėta byla dėl asmens garbės ir orumo gynimo, kai duomenys pateikti žvalgybos institucijos dokumente

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 20 d. išnagrinėjo bylą (Nr.e3K-7-41-943/2023), kurioje buvo sprendžiama dėl asmens garbės ir orumo gynimo, taikant CK 2.24 straipsnį, ypatumų, kai viešai paskleisti duomenys gauti vykdant žvalgybinę veiklą ir pateikti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (VSD) oficialiame dokumente (pažymoje). Taip pat byloje spręsta dėl tokių duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymo leistinumo, viešojo asmens garbės ir orumo gynimo ypatumų, Lietuvos Respublikos Seimo galėjimo būti šalimi civiliniame procese.

Ieškovas Raimondas Šukys prašė teismo pripažinti, kad Valstybės saugumo departamento pažymoje, pateiktoje Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, atlikusiam parlamentinį tyrimą, ir Seimo elektroninėje teisės aktų informacinėje sistemoje viešai paskelbti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo asmens garbę ir orumą; įpareigoti Seimą elektroninėje teisės aktų informacinėje sistemoje, kurioje yra paskelbta VSD pažyma, paskelbti paneigimą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino. Teismas konstatavo, kad CK 2.24 straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir ieškovo pasirinktas gynybos būdas yra įmanomas (leidžiamas). Teismas nustatė visas sąlygas, būtinas siekiant apginti asmens garbę ir orumą pagal CK 2.24 straipsnį (laikė, kad, pažymą įkėlus į Seimo elektroninę teisės aktų informacinę sistemą, informacija buvo paskleista, ji priskirtina žinios kategorijai, žinios yra apie ieškovą ir jos neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą). Teismas pažymėjo, kad nei atsakovas (Seimas), nei trečiasis asmuo (Valstybės saugumo departamentas) nepateikė leistinų įrodymų, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir įpareigojo atsakovą paskelbti paneigimą.        

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pritarė išvadoms dėl nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ieškovo garbei ir orumui ginti taikant CK 2.24 straipsnį, laikė, kad atitinkamo turinio paneigimo paskelbimas galimas.  

Kasacinis teismas panaikino abiejų instancijų teismų sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.  

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad VSD kaip žvalgybos institucijai taikomi instituciniai veiklos tikslai ir uždaviniai bei jos veikloje taikomi bendrieji ir specialieji principai lemia ir tam tikrus ypatumus sprendžiant dėl galimos atsakomybės už oficialiu dokumentu paskleistų duomenų neatitiktį tikrovei ir jų paskleidimą. Bendrosios kompetencijos teismų kontrolė šioje srityje nagrinėjant asmenų ieškinius civilinio proceso tvarka dėl duomenų, nurodytų oficialiame žvalgybos institucijos dokumente, galimai žeminančių asmenų garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės paneigimo, vertintina kaip ribota.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumą, pripažino, kad tam tikrais atvejais, kai kiti teisių gynybos būdai neefektyvūs, gali būti sprendžiama ir dėl CK 2.24 straipsnyje įtvirtinto teisės gynybos būdo taikymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kai duomenys, kuriuos prašoma paneigti, yra pateikti oficialiame žvalgybos institucijos dokumente, pirmiausia turi būti atliekamas vertinimas, ar asmens pažeistos teisės negali būti apgintos reiškiant ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės CK 6.271 straipsnio pagrindu. Tik pripažinus, kad toks teisės gynimo būdas yra neefektyvus, gali būti vertinama galimybė pažeistas teises ginti CK 2.24 straipsnio pagrindu. Tokiu atveju papildomai turi būti patikrinta, ar teisės gynimo būdo, nustatyto CK 2.24 straipsnyje, taikymas nepadarys neigiamos įtakos žvalgybos institucijų vykdomai veiklai, įvertinus specialius tokio pobūdžio institucijoms pavestus uždavinius ir keliamus veiklos tikslus. Tokio pobūdžio pažeistų teisių gynimas negali užkirsti kelio žvalgybos institucijoms veikti pagal įstatymais joms suteiktą kompetenciją.

Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad teismai pagrįstai VSD pažymoje esančius duomenis apie ieškovą laikė žinia, tačiau nurodė, kad nėra galimybės pasisakyti dėl jų atitikties tikrovei, nes byloje buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės, netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, susijusios su įrodymų leistinumo ribojimais. Pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvada, kad ši prezumpcija nepaneigta, taigi paskleistos žinios apie ieškovą neatitinka tikrovės, padaryta neįvertinus byloje susiklosčiusios specifinės situacijos ir yra nepakankamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas atsisakė susipažinti su trečiojo asmens VSD ketinamais pateikti duomenimis, akcentavo, kad trečiasis asmuo, ketindamas pateikti susipažinti įslaptintus dokumentus, nepasisakė dėl jų išslaptinimo galimybės. Taigi teismas, formaliai atmesdamas trečiojo asmens prašymą, nepagrįstai neįvertino trečiojo asmens ketinamų pateikti duomenų reikšmės teisiškai reikšmingos šiai bylai išnagrinėti aplinkybės (duomenų neatitikties tikrovei) įrodytumui konstatuoti, be to, neįvertino galimybės tokius duomenis išslaptinti.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 177 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė paprastai reiškia, kad šioje normoje įtvirtintas santykinai ribotas draudimas naudoti faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymus civilinėje byloje. Bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turėtų įvertinti, ar sprendimui priimti pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši įslaptinta informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Antra, svarbu, kad teismo sprendimas nebūtų grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Trečia, teismas turi atidžiai vertinti, ar nėra galimybės įslaptintą informaciją išslaptinti.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, nenustačius žinios atitikties tikrovei, nėra galimybės įvertinti ir tai, ar paskleisti duomenys žemina ieškovo garbę ir orumą ir koks jų paneigimo būdas yra galimas.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 2.24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos – sąžiningas veikimas, teisėtas tikslas supažindinti visuomenę su atitinkamo asmens valstybine ar visuomenine veikla bei asmens, apie kurį paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, viešas statusas. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą. CK 2.24 straipsnio nuostatos rodo įstatymo leidėjo valią tam tikromis sąlygomis suteikti mažesnę privatumo apsaugą būtent viešiesiems asmenims. Kolegija nurodė, kad teismas, nagrinėjantis bylą iš naujo, turėtų įvertinti CK 2.24 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygas – informacijos atitiktį tikrovei, ginčo teiginių sąsajumą su šio asmens valstybine ar visuomenine veikla – ir sąžiningumo kriterijų, kurio dalyką šiuo atveju sudaro paskleistos susistemintos informacijos turinio atitiktis pirminiams informacijos šaltiniams.

Galiausiai išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas byloje – Seimas – neturi civilinio procesinio subjektiškumo, dėl to negali būti šalimi civiliniame procese. Nagrinėjant bylą atsakovo pakeitimo klausimas nebuvo išspręstas proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl šis trūkumas turi būti pašalintas iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.