Konstitucinis Teismas vertins teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuojančio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai
Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 21 d. sprendimais priėmė nagrinėti du pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo (RAAT) prašymus Nr. 1B-20/2022 ir Nr. 1B-1/2023 ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja (neprieštaravo) Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 3 straipsnis, Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 4 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjo prašymuose abejojama minėto teisinio reguliavimo tiek, kiek pagal jį teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama neatsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus kriterijus ar ekonominius rodiklius, atitiktimi Konstitucijos 109 straipsniui, o prašyme Nr. 1B-1/2023 – taip pat ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamas administracines bylas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjai administracinėje byloje, t. y. bendrosios kompetencijos apygardos teismo teisėjai, sieja su 2019 m. rugpjūčio mėn. – 2022 m. gruodžio mėn. negauta teisėjo atlyginimo, skaičiuojamo pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, dalimi, priteisimo.
Pareiškėjo manymu, teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) apskaičiavimas turi būti susietas su konkrečiu santykiniu dydžiu, skaičiuotinu nuo valstybėje objektyviai nustatyto tam tikro ekonominio rodiklio (pvz., vidutinio darbo užmokesčio (VDU)), nes priešingu atveju sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai teisėjų atlyginimai proporcingai nedidinami tokiu mastu, kaip didėja atitinkami rodikliai (pvz., VDU ar minimali mėnesinė alga (MMA)). Pareiškėjo teigimu, nesant objektyviai apibrėžtų kriterijų, valstybės valdžios institucijos (Seimas, Vyriausybė) tiek teisėjų pareiginės algos apskaičiavimui taikomą bazinį dydį, tiek pareiginės algos koeficientą gali nustatyti ir tvirtinti savo nuožiūra, nuo jų valios priklausiančiais sprendimais ir be jokio teisėto pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 metų, kai šalyje buvo sparčiai keliamas MMA ir didėjo šalies VDU, teisėjų atlyginimai nebuvo proporcingai didinami tokiu mastu, kokiu buvo didinamas MMA ir didėjo VDU. Taip, pasak pareiškėjo, teisėjų atlyginimo dydis priartėjo prie MMA ir VDU, o tai faktiškai reiškia teisėjų atlyginimo mažėjimą, nes pasibaigus ekonomikos krizei teisėjų atlyginimo santykis su VDU ir MMA nebuvo atkurtas tokio lygio, koks buvo prieš 2008 metų ekonomikos krizę.
Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad tokia situacija, jo manymu, yra nesuderinama su teisėjo profesijos orumu ir teisėjui tenkančia atsakomybe. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas yra vienintelė valdžios institucija, vykdanti teisingumą, sprendžianti visuomenėje kilusius ginčus, tarp jų ir ginčus su valstybe, todėl iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantis teismo ir teisėjų nepriklausomumas, kuris apima, be kita ko, teismo ir teisėjų materialinį nepriklausomumą, turi būti teisinėmis priemonėmis apsaugotas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galimo išorinio poveikio ir įtakos. Pareiškėjo prašyme Nr. 1B-1/2023 taip pat nurodyta, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama teisėjų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, atsižvelgiant į jų atliekamą darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, jiems tenkančią atsakomybę ir funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo RAAT prašymai yra pagrįsti teisiniais argumentais, ir priėmė juos nagrinėti.
Konstitucinio Teismo informacija
