LAT išnagrinėta byla dėl nenugalimos jėgos aplinkybės taikymo sutartiniuose santykiuose karantino metu
Sausio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl nuomininko atleidimo nuo nuomos mokesčio mokėjimo, remiantis nenugalimos jėgos aplinkybėmis, kai šalys karantino metu papildomai sutarė dėl tolesnio tokios nuomos sutarties vykdymo.
Ieškovė (fizinis asmuo) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (juridinio asmens) 3822,20 Eur nuomos mokesčio skolos, 533,59 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad pagal šalių sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ji išnuomojo atsakovei restorano patalpas, už kurias ši įsipareigojo mokėti sutarto dydžio nuomos mokestį. Lietuvoje paskelbus karantiną, šalys papildomu susitarimu sutarė visam atsakovės veiklos apribojimo laikotarpiui sumažinti nuomos mokestį 30 proc., tačiau atsakovė nemokėjo sumažinto nuomos mokesčio, laikydama, kad gali remtis nuomos sutartyje nustatyta nenugalimos jėgos aplinkybe.
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir priteisė visą prašomą sumą. Teismas konstatavo, kad, Lietuvos Respublikos Vyriausybei įvedus karantiną, sustojo atsakovės veikla, tačiau karantino nelaikė force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybe, sudarančia atsakovei pagrindą nemokėti nuomos mokesčio. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl šalyje paskelbto karantino pati valstybė suteikė lengvatų nuomininkams, kompensuodama nuomininko patirtas nuomos ir nuomos paslaugų išlaidas, tačiau atsakovė minėta priemone nepasinaudojo, nes jos paraiška neatitiko nustatytų reikalavimų ir jai kompensacija nebuvo skirta.
Apeliacinės instancijos teismas nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms priteisti nuomos mokestį už laikotarpį nuo karantino pradžios iki karantino pabaigos, kada iš esmės buvo apribota atsakovės veikla. Teismas nusprendė, kad šiuo laikotarpiu egzistavo visos sąlygos taikyti nenugalimos jėgos institutą, dėl to nuomos mokesčio skolos už šiuos mėnesius nepriteisė. Kadangi šalys sudarė susitarimą, kuriuo visam atsakovės veiklos ribojimo terminui susitarė taikyti 30 procentų nuolaidą nuomos mokesčiui, taip pat susitarė, jog toks susitarimas galioja du mėnesius po karantino pabaigos, tai teismas priteisė sumą tik už šiuos du mėnesius, pritaikęs sutartą nuomos mokesčio nuolaidą. Dėl to ieškovei priteista skola sumažinta iki 546,83 Eur, o delspinigiai – iki 412,79 Eur.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tiek nenugalimos jėgos institutas, tiek ir sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutas yra sutarties privalomumo principo išimtys. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.204 straipsnyje nustatytu institutu siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo ir sutarties sąlygą (-as) pakeisti taip, kad toks pakeitimų rezultatas sugrąžintų šalims prarastą, sutarties sudarymo metu egzistavusią sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą. Tokiu būdu nustatoma sutarties šalims pareiga bendradarbiauti ir ieškoti kompromisinio problemos sprendimo būdo nesikreipiant į teismą. Nenugalimos jėgos atveju sutarties šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui (CK 6.212 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į šiuolaikinėje sutarčių teisėje siūlomą taikyti funkcinį požiūrį į nenugalimos jėgos ir esminio sutarties vykdymo suvaržymo atribojimą, išaiškino, kad šalims bendradarbiavimo būdu susitarus dėl sutarties pakeitimo ir taip atkūrus tarpusavio sutartinių prievolių balansą daroma mažesnė intervencija į šalių tarpusavio sutartinius santykius, kartu išvengiama teismo įsikišimo sutartiniam ginčui sureguliuoti. Sutarties šalims pakeitus sutarties sąlygas, sutartinių prievolių balansas proporcingai vėl paskirstomas abiem sutarties šalims, o taikant nenugalimos jėgos institutą, stabdomas prievolių vykdymas ir kartu šalis atleidžiama nuo jų vykdymo, taip visą neigiamų padarinių naštą perkeliant vienai iš sutarties šalių. Pritaikius nenugalimos jėgos institutą atvejams, kai karantino metu buvo apribotos komercinės veiklos, iš esmės neįmanomas toks sprendimas, kuriuo būtų atsižvelgiama į abiejų sutarties šalių pagrįstus interesus.
Todėl nenugalimos jėgos aplinkybių taikymas komercinės nuomos teisinių santykių kontekste galimas išimtiniais atvejais, t. y. jeigu dėl tokių aplinkybių nustatymo iš esmės visiškai sužlugdomas nuomos tikslas, ir tik tuo atveju, jeigu sutarties pakeitimas bandant atkurti sutarties šalių priešpriešinių prievolių vykdymo balansą nebūtų adekvatus pažeistos teisės gynimo būdas.
Nagrinėjamoje byloje buvo pripažinta, kad sudarydamos nuomos sutartį šalys negalėjo numatyti dėl COVID-19 viruso plitimo Vyriausybės taikytų apribojimų komercinei veiklai ir prisiimti rizikos dėl kilusios pandemijos bei šalyje paskelbto karantino, tačiau iš esmės pasikeitus aplinkybėms, turinčioms reikšmės nuomos sutarties vykdymui, šalys, siekdamos subalansuoti sutarties vykdymo suvaržymo naštą, pasirašė susitarimą, kuriuo tarpusavyje paskirstė pandemijos metu atsiradusių aplinkybių riziką nustatydamos kitokį, nei nuomos sutartyje, mokėtiną nuomos mokesčio dydį bei apibrėždamos jam taikytiną laikotarpį. Tai reiškia, kad šalys tarpusavyje bendradarbiaudamos pakeitė sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo taikyti nenugalimos jėgos instituto nuostatų, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepriteisti skolos už tris karantino mėnesius pakeistas ir ieškovei priteista nuomos mokesčio skola padidinta trijų mėnesių nuomos mokesčio su nuolaida suma, t. y. iki 3108,40 Eur, atitinkamai iki 491,74 Eur padidinta priteistina delspinigių suma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
