KT: Civilinio kodekso nuostatos, draudžiančios taikyti priverstinį akcijų (teisių, pajų) pardavimą viešųjų įstaigų dalininkams, neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (CK) 2.34 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją viešosioms įstaigoms šio kodekso antrosios knygos IX skyrius netaikomas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, teisinėje valstybėje netoleruotinos situacijos, kai viešosios įstaigos dalininkas, kurio veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos veiklos tikslams, todėl kelia grėsmę tokios įstaigos veiklos tęstinumui, negali būti iš jos pašalinamas užtikrinant, kad pašalinimo procese nebus pažeistos įstatymų saugomos jo, kaip dalininko, teisės. Todėl CK 2.34 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas viešosios įstaigos dalininkams su atitinkamais pakeitimais taikyti CK antrosios knygos IX skyriuje nustatytą teisinį reguliavimą, nustatantį priverstinį tam tikrų privačių juridinių asmenų dalyvių, kurių veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, akcijų (teisių, pajų) pardavimą, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų ir suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, be kita ko, reikalavimą, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais.

Konstitucinis Teismas priminė, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrinta nuosavybės neliečiamumas, Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra, taip pat kad iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kyla konstitucinė valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, kurios siekdama valstybė gali nustatyti diferencijuotą ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kurį lemia tokios veiklos specifika. Atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, pagal CK antrosios knygos IX skyriuje nustatytą teisinį reguliavimą, kuris, pagal ginčytą CK 2.34 straipsnio 5 dalį, yra netaikomas viešosioms įstaigoms, priverstinai išperkant akcijas (teises, pajus) svarbu nustatyti privataus juridinio asmens dalyvio, kurio akcijas (teises, pajus) siekiama priverstinai išpirkti, turimos dalies juridiniame asmenyje vertę (kainą). Tačiau viešųjų įstaigų dalininkai, nors ir dalyvauja viešosios įstaigos veikloje turtinio įnašo pagrindu, neturi kokių nors dalių, nustatomų pagal jų, kaip dalininkų, įnašus į viešosios įstaigos kapitalą. Jų teisės iš esmės skiriasi nuo CK antrosios knygos IX skyriuje nurodytų privačių juridinių asmenų dalyvių teisių. Naudodamiesi savo teisėmis viešosios įstaigos dalininkai siekia tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą ir nesiekia kokios nors materialinės naudos iš viešosios įstaigos veiklos sau ar kitiems dalininkams, neįgyja reikalavimo teisės į viešosios įstaigos pelną ar kitą turtą.

Atsižvelgiant į šiuos viešųjų įstaigų, kaip viešųjų juridinių asmenų, veiklos ypatumus (veiklos specifiką), viešųjų įstaigų skirtumus nuo CK antrosios knygos IX skyriuje nurodytų privačių juridinių asmenų, be kita ko, į tai, kad dalininkai, nors ir dalyvauja viešosios įstaigos veikloje turtinio įnašo pagrindu, šioje veikloje dalyvauja siekdami užtikrinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą, ginčytoje CK 2.34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viešosioms įstaigoms CK antrosios knygos IX skyriuje įtvirtintas priverstinis akcijų (teisių, pajų) pardavimas netaikomas. 

Taigi nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas vienodas viešųjų įstaigų dalininkų ir CK antrosios knygos IX skyriuje nurodytų privačių juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, žemės ūkio bendrovių ar kooperatinių bendrovių, mažųjų bendrijų) pašalinimo iš atitinkamo juridinio asmens teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CK 2.34 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu paisoma iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų diferencijuotą teisinį reguliavimą grįsti tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais, reguliuojant ūkinę veiklą atsižvelgti į ūkinės veiklos specifiką ir ją vykdančių ūkio subjektų ypatumus.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčytoje CK 2.34 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią viešųjų įstaigų dalininkams netaikomas CK antrosios knygos IX skyriuje įtvirtintas priverstinis akcijų (teisių, pajų) pardavimas, pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad CK 2.34 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją viešosioms įstaigoms šio kodekso antrosios knygos IX skyrius netaikomas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija