LVAT pasisakė dėl atsakomybės už nesaugaus maisto pateikimą į rinką

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutartį administracinėje byloje, kurioje sprendė, ar pagrįstai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Tarnyba) paskyrė baudą bendrovei už Maisto įstatymo pažeidimą dėl pateiktoje rinkai šaldytoje paukštienoje nustatytų patogeninių mikroorganizmų – Salmonella Enteritidis. Ši bakterija buvo aptikta šaldytoje paukštienoje Lenkijoje. Bendrovės (pareiškėjo) patikrinimo metu Tarnyba nustatė, kad šaldymo patalpoje laikoma iš Lenkijos gamintojo įsigyta tos pačios partijos paukštiena. Pareiškėjui skirta 300 Eur bauda.

Pareiškėjas skunde iš esmės teigė, kad įsigijo paukštienos produkciją iš sertifikuoto Europos Sąjungos gamintojo; nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidęs kokius nors produkto transportavimo ir sandėliavimo reikalavimus, kad jis savo veiksmais ar neveikimu būtų užkrėtęs tą produktą ar kitaip padaręs jį nesaugų. Tarnyba galėjo uždrausti visos paukštienos partijos prekybą, įpareigoti produktą sunaikinti, tačiau, pasak pareiškėjo, neturėjo pagrindo skirti baudą.

Pirmąja instancija bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės konstatavęs, kad nors pareiškėjas paukštienos ir negamina, jis yra atsakingas už tiekiamo rinkai produkto saugą. Vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, teismas sprendė, kad Tarnyba pagrįstai visą produkcijos partiją laikė nesaugia, o patikrinimo metu jokių įrodymų dėl galimo produkcijos partijos saugumo nebuvo pateikta.

Bylą nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Maisto įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1491 redakcija) 4 straipsnio 1 dalį, į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais.

Maisto įstatymo 12² straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams arba tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriama nuo 144 iki 1 448 eurų bauda.

Bylai taip pat buvo aktuali Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią, jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi.

Kaip konstatavo išplėstinė teisėjų kolegija, Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta galimybė išsamiai įvertinti likusiąją partijos, siuntos ar krovinio dalį, ir, neradus įrodymų, kad ji yra nesaugi, paneigti prielaidą, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus. LVAT vertinimu, Tarnybai, gavus pranešimą apie nesaugų maistą, jai nekilo pareiga atlikti papildomus išsamius tyrimus, kad būtų galima laikyti, jog tos pačios partijos paukštiena yra nesaugi, tačiau minėta galimybe paneigti nurodytą prezumpciją galėjo pasinaudoti pareiškėjas, siekdamas įrodyti, jog pareiškėjo turima paukštiena, kuri buvo dalis partijos, kurioje Lenkijoje buvo nustatyta Salmonella Enteritidis, yra saugus maistas. Taigi pareiškėjo argumentas, jog atsakovas nepagrįstai taikė Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją, atmestas kaip nepagrįstas.

Byloje taip pat konstatuota, kad maisto verslo operatorius privalo imtis tokių priemonių, kurių visuma užtikrintų, kad jo į rinką teikiamas maistas būtų saugus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad neturėjo realios galimybės elgtis kitaip ir numatyti tų aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau (t. y. kad konkretus maistas buvo nesaugus), turėtų pagrįsti, jog jam nebuvo įmanoma patikrinti, ar konkretus jo teikiamas į rinką maistas yra saugus ar kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ėmėsi reikiamų priemonių, kad užtikrintų jo į rinką teikiamo maisto saugumą (pavyzdžiui, atliko konkretaus maisto tyrimus, buvo gavęs tyrimų rezultatus iš tiekėjo ar ėmėsi kitų konkrečiu atveju tinkamų ir pakankamų priemonių). Nagrinėtu atveju pareiškėjas tokių argumentų ir įrodymų nepateikė, todėl vien maisto pirkimas iš sertifikuoto tiekėjo nėra pakankama priemonė, siekiant įgyvendinti pareigą teikti į rinką saugų maistą.

Atsižvelgusi į šiuos ir kitus nutartyje išdėstytus argumentus, LVAT nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl jį atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Byloje buvo pateikta dviejų teisėjų iš penkių teisėjų kolegijos atskiroji nuomonė.

Administracinės bylos Nr. eA-250-502/2022.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija