InstitucijosTeismai

ESTT generalinis advokatas: negalima atsisakyti registruoti nekilnojamąjį turtą, nes Europos paveldėjimo pažymėjime nėra nekilnojamajam turtui identifikuoti reikalingų duomenų, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatyme

Moteris kartu su sūnumi gyveno Vokietijoje. Ji mirė, palikdama jį vieninteliu savo įpėdiniu. Ji turėjo nekilnojamojo turto Vokietijoje ir Lietuvoje. Jos sūnus gavo Vokietijos valdžios institucijų išduotą Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad jis yra vienintelis palikėjos turto paveldėtojas. Šį pažymėjimą jis pateikė Lietuvos Registrų centrui, prašydamas nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį turtą. Šios atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamos tuo, kad minėtas pažymėjimas yra neišsamus: Europos paveldėjimo pažymėjime nėra nekilnojamajam turtui identifikuoti reikalingų duomenų, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatyme, t. y. jame nėra išvardytas pareiškėjo paveldėtas turtas.

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui (ESTT) šį prejudicinį klausimą: „Ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktas ir 69 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nėra draudžiamos nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre galima tik tuo atveju, jei Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti visi įregistravimui būtini duomenys?“

Liepos 14 d. ESTT generalinis advokatas Maciej Szpunar byloje pateikė išvadą. Joje pasisakė, kad “pagal 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 2 dalies l punktą, 68 straipsnio l punktą ir 69 straipsnio 5 dalį draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias nekilnojamasis turtas, kurį vienintelis įpėdinis įgijo pagal universalaus paveldėjimo principu grindžiamą paveldėjimo teisę, gali būti įregistruotas valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, nekilnojamojo turto registre remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu, bet tik su sąlyga, kad šiame pažymėjime nurodyti visi pagal šios valstybės narės nacionalinę teisę reikalaujami nekilnojamojo turto identifikavimo duomenys“.

Išvadoje pažymėta, kad Lietuvos valdžios institucijos turi visą informaciją, reikalingą norint atlikti registraciją nekilnojamojo turto registre, t. y. jos gali nustatyti, kam atitinkamas turtas priklauso ar priklausė, o turėdamos Europos paveldėjimo pažymėjimą jos gali įsitikinti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje yra paveldėtojas. Tokiu atveju, jei pareiškėjui galėtų būti nustatytos papildomos pareigos pagal Lietuvos nekilnojamojo turto teisę, Europos paveldėjimo pažymėjimo veiksmingumui kiltų grėsmė.

Net jei paveldėjimo būdu įgytas turtas konkrečiai nenurodytas Europos paveldėjimo pažymėjime, jo įgijimą galima įrodyti šiuo pažymėjimu. Remiantis šia logika, ne šio turto identifikavimas minėtame pažymėjime yra pagrindas pakeisti registraciją žemės registre, o atitinkamo asmens paveldėtojo statusas. Šiuo atžvilgiu tas pats pažymėjimas yra universalaus paveldėjimo pagal Vokietijos teisę, kuris apima ir palikėjo nekilnojamąjį turtą užsienyje, įrodymas. Būtent už nekilnojamojo turto registrą atsakinga valdžios institucija privalo patikrinti, ar atitinkamas turtas yra palikimo dalis, taigi, ar jis priklausė palikėjai. Atsižvelgdama į Europos paveldėjimo pažymėjime pateiktą informaciją valdžios institucija turi padaryti išvadą, kad asmuo, nurodytas kaip palikėjos įpėdinis, yra universalią teisę turintis įpėdinis.

Back to top button