Naujausia LAT praktika apie tarptautinę privatinę teisę ar advokato padėjėjo veiklos ribas

Byloje susidarė situacija, kai šalių teisinio santykio kvalifikavimas gali lemti skirtingų valstybių materialiosios teisės taikymą. Apeliacinės instancijos teismas šalių sudarytą susitarimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK, kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią tiek skolos perkėlimo (CK 6.115 straipsnis), tiek garantijos kaip prievolės užtikrinimo būdo (CK 6.90 straipsnis), tiek prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnis) bruožų. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad tai yra skolos perkėlimas pagal Rusijos Federacijos CK 391 straipsnį, tačiau atsiliepimu į kasacinį skundą sutinka dėl mišraus sutartinio santykio kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos CK. Atsakovė, skųsdama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad susitarimas kvalifikuotinas kaip neterminuotas laidavimas pagal Rusijos Federacijos CK 361–367 straipsnius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nesutiko su tokiu teisiniu kvalifikavimu. Analizuojant lyginamuoju aspektu matyti, kad sutarčių teisėje žinomas ne vienas skolos perkėlimo būdas pagal tai, kokioje padėtyje atsiduria pradinis skolininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Lietuvos Respublikos CK yra įtvirtintas vadinamasis visiškas skolos perkėlimas (angl. total substitution; complete substitution), kuris reiškia, kad pakeitus pradinį skolininką naujuoju kreditorius praranda teisę nukreipti savo reikalavimus į pradinį skolininką, nebent reikalavimo perleidimo sutartis yra pripažįstama negaliojančia. Tačiau pasauliniu mastu egzistuoja ir kitokie skolos perkėlimo modeliai.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors apeliacinio teismo skolos perkėlimo principinis bruožas yra itin reikšmingas, jis negali būti absoliutinamas ir taikomas mechaniškai. Idėja, kad nė vieno iš asmenų pasikeitime dalyvaujančių asmenų situacija negali nei pagerėti, nei pablogėti, yra nulemta trinario šio santykio ypatumo. Ja siekiama apsaugoti vieną iš pasikeitime dalyvaujančių trijų asmenų, kuris gali nebūti skolos perkėlimo susitarimo šalimi. Prievolių (sutarčių) teisė pagal šalių dalyvavimą perkeliant skolą pripažįsta du pagrindinius jos perkėlimo būdus. Pirmasis būdas yra, kai pradinis skolininkas susitaria dėl skolos perkėlimo su naujuoju skolininku. Antrasis – kai kreditorius susitaria su naujuoju skolininku. Abu šie būdai galimi tiek pagal Lietuvos (CK 6.115 ir 6.116 straipsniai), tiek pagal Rusijos teisę. 

Kadangi šalių susitarimas kvalifikuotinas tik kaip skolos perkėlimas, tai nagrinėjant šią bylą turėjo būti taikomas ne Lietuvos Respublikos, o Rusijos Federacijos CK, nes Lietuvos Respublikos CK 1.42 straipsnio 3 dalis įtvirtina specialią kolizinę normą, kuri nustato, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, su reikalavimo perleidimu ir skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl kurios atsirandantis reikalavimas (skola) yra perleidžiamas (perkeliama). Šiuo atveju susitarime šalys nepasirinko taikytinos materialiosios teisės, o pagrindinė prievolė kyla iš 2014 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurios 8.1 punkte šalys pasirinko Rusijos Federacijos materialiąją teisę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir nepagrįstai santykį kvalifikavo kaip mišrų sutartinį ir taikė Lietuvos Respublikos CK, tačiau, patenkindamas ieškovės ieškinį, bylą išnagrinėjo iš esmės teisingai, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių susitarimui dėl pasirinkto teismo (jurisdikcijos prorogaciją) taikytinus turinio ir formos reikalavimus, pabrėžta, kad ESTT praktikoje, vertinant susitarimo dėl jurisdikcijos atitiktį suformuluotiems reikalavimams, svarbu taip pat įvertinti, ar prieš sudarant sutartį egzistavo galimybė išsaugoti Bendrųjų sąlygų tekstą ar jį atsispausdinti. Nekyla abejonių, kad šios kasacine tvarka nagrinėjamos bylos atveju tokia galimybė akivaizdžiai egzistavo, nes buvo galima išsaugoti tiek užsakymo patvirtinimą, tiek, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, pačias Bendrąsias sąlygas. Šalių pasirinktas komunikacijos būdas užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą – siuntėjo ir gavėjo elektroninio pašto dėžutėse jų įrenginiuose ar elektroninio pašto paslaugos teikėjo serveriuose ir kt. Šis informacijos apsikeitimo būdas ir konkrečios informacijos dėl Bendrųjų sąlygų taikymo pateikimo būdas leidžia šalims susipažinti su sudaromos sutarties tekstu ir užtikrina, kad Bendrosios sąlygos neliktų nepastebėtos, todėl tokios formos susitarimas atitinka Briuselis Ibis reglamento 25 straipsnio 2 dalį ir ESTT praktiką.

Pažymėt, kad abi šalys buvo verslininkės, o tokia šalių sutartinių santykių praktika buvo tęstinio pobūdžio. Konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino egzistuojant šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, t. y. tinkamai įvertino, jog pardavėjos atsisakymas vadovautis pirkėjos bendrosiomis sąlygomis ir noras remtis savo Bendrosiomis sąlygomis buvo aiškus, o užsakovės (atsakovės, pirkėjos) atsakymo formuluotė leido daryti pagrįstą išvadą dėl šio subjekto pritarimo pardavėjos ofertai. Toks šalių susitarimas atitinka jam keliamus aiškumo ir realumo kriterijus, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog spręsti šalių ginčą jurisdikciją turi Lietuvos teismai Reglamento 25 straipsnio pagrindu.

_____

Nutartyje dėl perkančiosios organizacijos teisės nustatyti viešojo pirkimo sąlygas sutikta su su ieškovės argumentais, kad perkančioji organizacija nei Pirkimo sąlygose, nei atsakyme į pretenziją detaliai nepaaiškino skundžiamo sprendimo motyvų, o tik įvardijo ginčijama nuostata siekiamą tikslą užtikrinti paslaugos kokybę, tačiau, atkreiptas dėmesys, kad viena vertus, tokia pareiga jai nekyla iš VPĮ 28 straipsnio nuostatų, kita vertus, būtent ieškovė, kvestionuodama Pirkimo sąlygų 12 punkto nuostatą, turėjo konkrečiai įrodyti, kad ginčijama nuostata jos atžvilgiu pažeidžia proporcingumo principą.  Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nebuvo paskelbta nė vienos Pirkimo dalies laimėtoja: vienu atveju – dėl netinkamos (per didelės) kainos, kitu – dėl to, kad kiti tiekėjai pateikė konkurencingesnius pasiūlymus. Taigi de facto ne Pirkimo sąlygų 12 punkto nuostata užkirto galimybę ieškovei laimėti bent vieną Pirkimo dalį, o kitos priežastys, kurios nesusijusios su šioje nuostatoje įtvirtintu ribojimu.

Viešųjų pirkimų reguliavimas suponuoja tik specifinį CK 6.721 straipsnio taikymą, tačiau nereiškia, kad dėl šalių santykių reguliavimo VPĮ perkančioji organizacija turi mažiau teisių už kitus panašių atlygintinų paslaugų klientus. Šiuo aspektu kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nors klientas turi teisę nutraukti paslaugų sutartį, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nepaisydamas to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje, tačiau paslaugų sutartį, sudarytą viešųjų pirkimų būdu, klientas vienašališkai nutraukti pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį gali tik tuo atveju, jeigu šalys dėl to susitaria viešųjų pirkimų sutartyje. Perkančiosios organizacijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka viešojo pirkimo sutartyse įtvirtinti vienašalio jų nutraukimo pagrindą, susietą su vidaus sandorių sudarymu, juolab kad jis yra siauresnės apimties lyginant su CK 6.721 straipsniu, nes priklauso nuo to, ar perkančioji organizacija įsteigia jai pavaldų subjektą ir su juo sudaro VPĮ 10 straipsnio sąlygas atitinkantį vidaus sandorį. Taigi tiekėjas viešojo pirkimo sąlygose yra informuojamas, kokiai situacijai susiklosčius perkančioji organizacija turės teisę vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį. Jei būtų priešingai, susiklostytų paradoksali situacija, kai perkančiosios organizacijos galėtų teisėtai nustatyti platesnį sutarties nutraukimo pagrindą, kuriam iš esmės nebūtų taikomos jokios sąlygos, išskyrus, kaip nurodyta pirmiau, aiškų šio pagrindo nustatymą pačioje viešojo pirkimo sutartyje, bet negalėtų nustatyti ginčijamos Pirkimo sąlygos, susietos su būsimu vidaus sandorio sudarymu.

Vertinant Pirkimo sutarties nuostatų turinį matyti, kad nagrinėjamu atveju tiek bauda, tiek delspinigiai yra taikomi už tos pačios prievolės neįvykdymą, t. y. už termino praleidimą, ir jų taikymas yra tęstinio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios ginčo sutartyje nustatytos netesybos, kai už tą patį veiksmą, prievolės vykdymo termino praleidimą, taikoma tiek bauda, tiek delspinigiai, pripažintinos baudinėmis, todėl jų kumuliatyvus taikymas nėra galimas. Manytina, kad vienos iš netesybų formų (baudos arba delspinigių) taikymas būtų pakankamas galimų atsakovės nuostolių atlyginimui užtikrinti ir atitinka CK 6.73 straipsnio 1 dalies reguliavimą, todėl antrosios netesybų formos įtvirtinimas yra perteklinis ir skirtas ne perkančiosios organizacijos nuostoliams kompensuoti, o tiekėjui už sutarties neįvykdymą nubausti.

_____

Nutartyje dėl teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme už advokato padėjėjo teisinę pagalbą priminta, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Vis dėl to įstatymas riboja atstovų ratą atskirose civilinio proceso stadijose. Toks ribojimas taikytinas ir advokato padėjėjo teisei veikti apeliacinės instancijos teisme. Šio ribojimo tikslas užtikrinti, kad apeliacinės instancijos teisme asmenims būtų teikiama kvalifikuota teisinė pagalba, o nesilaikant šio ribojimo asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

Nors ieškovės atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą pasirašė ieškovės vadovas, tačiau iš byloje esančio ieškovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir prie jo pridėtų priedų matyti, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis 900 Eur už advokato padėjėjo teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad procesinių dokumentų rengimas taip pat prilyginamas atstovavimui, o įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovės atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą parengęs advokato padėjėjas neturėjo teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, įskaitant procesinių dokumentų rengimą, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.