Teismai

Byloje dėl vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimo priimtas pareiškėjai palankus sprendimas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) sprendimu panaikino Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimą nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje ir įpareigojo atlikti pakartotinį vertinimą.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos, siekiančios dirbti pagal vaistininkės licenciją Lietuvoje, profesinės kvalifikacijos pripažinimą patvirtinančio dokumento išdavimo.

Pareiškėja Jungtinėje Karalystėje baigė 4 metų farmacijos studijas universitete ir įgijo farmacijos magistro laipsnį bei sėkmingai atliko pusę praktikos laiko vaistinėje. Dėl asmeninių priežasčių grįžusi į Lietuvą, farmacijos praktiką baigė Lietuvoje sudariusi sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.

Sveikatos apsaugos ministerija ir pareiškėjos skundo netenkinęs pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos profesinė kvalifikacija negali būti pripažinta, kadangi nebuvo pateiktas tiek pagal 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, tiek pagal Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymą reikalaujamas Jungtinėje Karalystėje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas.

Byloje susiklostė situacija, kai pareiškėja yra įvykdžiusi vaistininko profesinei kvalifikacijai įgyti reikalingus reikalavimus Direktyvos 2005/36/EB 44 straipsnio prasme, bei pagal Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, tačiau profesinė kvalifikacija jai priimančiojoje valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) nepripažįstama (nesuteikiama) dėl išimtinai formalių priežasčių – pareiškėja neturi formaliojo profesinę kvalifikaciją patvirtinančio įrodymo. Tokio įrodymo ji neįgijo, nes vaistininko kvalifikacijai įgyti būtinuosius reikalavimus įvykdė ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o pasinaudodama fundamentalia Europos Sąjungos laisve – laisvu asmenų judėjimu – dviejose valstybėse narėse ir vienoje iš jų – Lietuvos Respublikoje – dabar siekia užsiimti vaistininko profesine veikla. Taigi pareiškėja suvaržymus patiria būtent dėl to, kad pasinaudojo laisvu asmenų judėjimu. Jei visi šie reikalavimai pareiškėjos būtų įvykdyti vienoje valstybėje narėje, t. y. Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja būtų įgijusi formaliosios vaistininko kvalifikacijos įrodymą, kuris, vadovaujantis automatiniu pripažinimo principu, įtvirtintu Direktyvos 2005/36/EB 21 straipsnyje, būtų pripažintas Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija atsižvelgė į byloje pateiktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo  2021 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Nr. C-166/20 BB prieš Lietuvos Respublikos sveikatos ministeriją, kuriame išaiškinta, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal atitinkamą Direktyvą 2005/36, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą, paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

Atsižvelgus į tai, byloje spręsta, kad Sveikatos apsaugos ministerija tik formaliai  vertino pareiškėjos prašymus pripažinti profesinę kvalifikaciją, neanalizavo pareiškėjos pateiktų dokumentų turinio ir jų atitikties Lietuvos Respublikoje vaistininko profesijai įgyti keliamiems reikalavimams, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju profesinės kvalifikacijos pripažinimą siekiant dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje siedamas tik su formalaus profesinės kvalifikacijos įrodymo turėjimu, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas patenkintas – pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas dėl tenkintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija

Back to top button