Teismai

LAT apie Lietuvos banko įstatymo aiškinimą ar avanso ir įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo pagrindų, santykį

Byloje buvo kilęs ginčas dėl ieškovo teisės į kompensaciją Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovo teigimu, kompensacija, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, jam turi būti atsakovo išmokėta, kadangi jo atžvilgiu vykusioje baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo einant pareigas Lietuvos banke, o atsakovo teigimu, ieškovas neturi teisės gauti kompensaciją, kadangi ieškovo veikimas, jam vykdant tarnybos Lietuvos banke pareigas, neatitiko sąžiningo ir tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, ieškovas iš pareigų atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasisakė, kad, kaip matyti iš Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo, įstatymų leidėjo valia šiose teisės normose įtvirtintas kitoks, nei nurodytuose rekomendacinio pobūdžio šaltiniuose, teisinio reguliavimo modelis, pagal kurį tarnautojo sąžiningumas nėra įtvirtintas kaip teisės į kompensaciją sąlyga. Pagal įstatymo leidėjo pasirinktą teisinio reguliavimo modelį dėl iškeltos baudžiamosios bylos turėtų išlaidų kompensavimas nesiejamas su tarnautojo sąžiningumu, taip pat tarnautojo nesąžiningumas nėra įtvirtintas kaip pagrindas Lietuvos bankui reikalauti sugrąžinti jau kompensuotas išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, aptariamos teisės normos travaux préparatoires neatskleidžiant įstatymų leidėjo ketinimų tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį aiškinti ir taikyti taip, kaip tai nurodo atsakovas, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas Lietuvos banko įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensavimo aiškina nepagrįstai plačiai, vadovaujasi įvairiais principais, ataskaitomis, kurie, būdami tik rekomendacijos, taip pat nenustatantys jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, negali paneigti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos įstatymo formuluotės. 

Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad nors Rekomendacijų redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. kovo 20 d., taikymas 2012 m. – 2015 m. kovo 19 d. laikotarpiui negalimas, tačiau patirtų išlaidų ir ginčijamos kompensacijos dydžio protingumo aspektu įvertinimas, atsižvelgiant į šiose Rekomendacijose reglamentuojamus dydžius, kaip į tam tikrą palyginamąjį, bet ne privalomąjį kriterijų, negali būti pripažintas lex retro non agit principo pažeidimu. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą taikyti įstatymą atgaline tvarka, lex retro non agit principą.

Be to, nutartyje pažymėta, kad teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateikto procesinio dokumento – rašytinių paaiškinimų – turinį, nusprendė, kad jo pavadinimas neatitinka šio dokumento turinio, ir šį procesinį dokumentą kvalifikuoja kaip atsiliepimo į kasacinį skundą papildymą. Dėl to konstatuota, kad dėl šio procesinio dokumento priėmimo spręstina taikant CPK normas, reglamentuojančias atsiliepimus į kasacinį skundą, šių priėmimą. CPK 351 straipsnio, reglamentuojančio atsiliepimus į kasacinį skundą, 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintos nuostatos, kad: atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuoti pagrindai; atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.

_____

Nutartyje dėl pagrindų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą pabrėžta, kad teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą – fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, reikšmingomis laikytinos aplinkybės dėl skolininko siekio skolas grąžinti, operatyvaus reagavimo į skolų susidarymą bei realias pastangas, dėtas grąžinti skolas. Šių aplinkybių vertinimas turėtų būti atliekamas neperžengiant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų termino. Taip pat vertinant šias aplinkybes, gali būti atsižvelgiama į skolininko skolų susidarymo kilmę. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai vertino, kad pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, atsižvelgiant į jo amžių, darbinę patirtį, sugebėjimus, nedėjo pastangų gauti daugiau pajamų, grąžinti bent dalį skolų savo kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs susitarti su kreditoriais dėl skolų vykdymo išdėstymo ar modifikavimo. Teismai vertino, kad iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas buvo įmonės vadovas, gaudavo didelį darbo užmokestį. Teismai pagrįstai teisiškai reikšminga laikė aplinkybę (kurios pareiškėjas neginčija), kad įsiskolinimas kreditoriams nuosekliai didėjo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo įsiskolinimas – 1 074 600,13 Eur, o šios bylos nagrinėjimo metu jis siekia daugiau nei 2 000 000 Eur. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju nustačius pagrindinių pareiškėjo skolų kilmę (kilo iš pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos) bei pareiškėjo, kuris yra jauno amžiaus ir turi darbinę patirtį bei sugebėjimus verslo srityje, sąmoningą neveikimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (nuo 2017 m. kovo iki 2020 m. kovo), negalima daryti išvados, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių avanso ir įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo pagrindo, santykio, pasisakyta, kad avansas, kaip išankstinis mokėjimas už darbus, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai. Įskaitymui atlikti reikalingos tam tikras sąlygas atitinkančios šalių priešpriešinės prievolės, t. y. kiekviena iš šalių kitos atžvilgiu turi turėti tiek reikalavimo teisę, tiek prievolę. Tuo tarpu avansas atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma už būsimus darbus. Dėl to reikalavimo teisė atsiranda tik vienai iš šalių: arba avansą sumokėjusiai šaliai (jei avansas yra didesnis už realiai kitos šalies pagal sutartį atliktų darbų, už kuriuos jis mokėtas, vertę), arba darbus atlikusiai šaliai. Teisėjų kolegija pripažino teisiškai pagrįstu ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog ieškovė yra nevisiškai atsiskaičiusi su atsakove už atliktus darbus, tačiau yra sumokėjusi atsakovei avansą, kuris nėra panaudotas, turėjo ieškovės sumokėto nepanaudoto avanso dydžiu sumažinti ieškovės skolą atsakovei, o ieškovės reikalavimą dėl avanso priteisimo tenkinti tik tuo atveju, jei sumokėto avanso suma viršytų atliktų darbų vertę. Spręsdami kitaip, bylą nagrinėję teismai nuo šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamos praktikos nukrypo ir tai sudaro pagrindą atitinkamą teismų procesinių sprendimų dalį panaikinti.

Kartu pažymėta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtina, kad teisme būtų iškelta byla pagal kreditoriaus reikalavimą ir pareikštas kreditoriaus reikalavimas tokias palūkanas priteisti. Kai procesinių palūkanų reikalaujama priešieškiniu, kreditoriumi CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme yra pradinis atsakovas. Taigi, sprendžiant dėl procesinių palūkanų skaičiavimo pagal priešieškinį pradžios momento teisiškai reikšminga, kada teisme buvo iškelta byla pagal pradinio atsakovo reikalavimus pradiniam ieškovui.

Back to top button