Naujausia LVAT praktika: nuo klaidinančios reklamos iki asmens duomenų apsaugos

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-2226-815/2021 sprendė ginčą dėl produktų reklamos, kuri gali suklaidinti vartotojus, t. y. draudžiamos produktų reklamos.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) nutarimo ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) protokolo, kuriuose spręsta dėl teiginių „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“ tinkamumo.

LVAT, sutikdamas su pirmosios instancijos argumentais, nurodė: kad pareiškėjo vartojami teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ laikytini reklama, kad nagrinėjamos bylos kontekste panašiais maisto produktais (gaminiais) laikytini tos pačios rūšies (aukščiausia, pirma, antra) mėsos produktai (gaminiai); kad pareiškėjo vartojami teiginiai gali suklaidinti vartotojus. Todėl LVAT darė išvadą, kad šie teiginiai laikytini draudžiama produktų reklama. Taip pat LVAT sutiko, kad pareiškėjui skirta bauda atitinka teisės aktuose keliamus kriterijus (tarp jų – proporcingumo kriterijų) bei kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

LVAT pabrėžė, kad pareiškėjas sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bet kuri mėsos produkcija, kuri priskirta aukščiausios rūšies mėsos gaminiams, turi atitikti reikalavimą, jog tokios mėsos sudėtyje nebūtų baltyminių mėsos pakaitalų. LVAT taip pat nurodė, kad Mėsos gaminių techninis reglamentas imperatyviai nurodo, kad mėsos gaminio etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje, be privalomų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti nurodyta mėsos gaminio rūšis. Todėl LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjas, ženklindamas savo prekiaujamus aukščiausios rūšies mėsos gaminius bei papildomai nurodydamas teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, pabrėžė gaminio savybę, kuri nėra išskirtinė tarp aukščiausios rūšies termiškai apdorotų mėsos gaminių (pareiškėjas nepateikė tokią išvadą paneigiančių argumentų ar įrodymų) ir tokia reklama galimai klaidino vartotojus, pažeisdamas Reklamos įstatymą.

LVAT papildomai nurodė, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas sąvokas „grupė“ ir „rūšis“ kartais vartojo kaip sinonimus, ginčijamo teismo sprendimo nedarė nesuprantamu ir tai nelaikytina esminiu trūkumu (t. y. tai, kad pareiškėjas suprato pirmosios instancijos teismo motyvus, matyti iš apeliacinio skundo argumentų).

Galiausiai, dėl prašymo kreiptis į ESTT LVAT akcentavo, kad pats pareiškėjas pripažino, jog sąvoka „visi tokie panašūs maisto produktai“ (angl. all similar foods) yra vertinamojo pobūdžio, todėl panašūs maisto produktai (gaminiai) yra nustatomi vertinant individualias konkrečios bylos aplinkybes. Tuo remdamasis LVAT vertino, kad vien tai, jog teisės aktuose ar teismų praktikoje nėra suformuluoti konkretūs panašių maisto produktų (gaminių) nustatymo kriterijai, šios nuostatos nedaro neaiškia ar nesuprantama.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3830-261/2021 sprendė ginčą dėl asmens duomenų apsaugos pažeidimo, kada pareiškėjas, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) perdavė trečiųjų asmenų (D. Z., R. K.) duomenis Susisiekimo ministerijai (SM) galimai be teisinio pagrindo.

Byla nagrinėjama LVAT antrą kartą, prieš tai LVAT panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Antrą kartą nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI, Inspekcija) sprendimą ir nurodymą ta apimtimi, kiek tai susiję su STT veiksmų teisėtumu.

VDAI vertino, kad STT, pateikdama SM trečiųjų asmenų garso įrašą, tai atliko neturėdama nei vieno iš teisinių pagrindų, numatytų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) 3 ir 5 str., t. y. pasielgė neteisėtai. Vėliau STT gavo VDAI nurodymą, kuriame buvo nurodyta užtikrinti, kad asmens duomenys tretiesiems suinteresuotiems asmenims būtų teikiami tik esant nors vienai BDAR 6 str. 1 d. ar 9 str. 2 d. numatytai sąlygai ir laikantis BDAR 5 str. 1 d. a p. reikalavimų.

STT sprendime ir nurodyme buvo suformuluotas įpareigojimas, taikytas įvertinus jo veiksmus perduodant SM su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis susijusius duomenis, kurie buvo gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti ir perduoti duomenys (garso įrašas ir kt.) apie Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimai padarytas tarnybinio nusižengimo veikas buvo išslaptinti bei SM perduoti pagal jos prašymą (visapusiškam patikrinimui atlikti ir teisminio ginčo procesui sustiprinti).

STT apeliacinį skundą grindė nesutikimu dėl materialiosios teisės taikymo bei aiškinimo ginčo santykiams. Pareiškėjas nesutiko, kad korupcinio tyrimo medžiagą, kurioje buvo trečiojo asmens D. Z. duomenų, perdavė SM, vadovaudamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo (KŽĮ) 19 str. 3 d., kuria nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2018-11-01). Todėl LVAT nurodė, kad šioje byloje kilo teisės normų taikymo konkurencija.

LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šią normų konkurenciją išsprendė teisingai, nurodydamas, jog pirmenybė turi būti suteikiama KŽĮ nuostatoms, kuriomis remiantis pareiškėjas turėjo pagrindą perduoti kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką tarnybinio nusižengimo tyrimui.

LVAT išaiškino, kad SM savo kompetencijos ribose turėjo įgalinimus organizuoti bei kontroliuoti atliekamą tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl STT kriminalinės žvalgybos informaciją perdavė tinkamam subjektui.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-656-556/2021 sprendė ginčą dėl praleisto termino paduoti skundą atnaujinimo.

Byloje nustatyta, kad ginčijami aktai buvo priimti dar 2016-2019 m. Pareiškėjai nurodė, kad su šiais aktais jie susipažino tik 2021-06-28. Jokių įrodymų, paneigiančių šiuos teiginius ar leidžiančių daryti išvadą, jog tai buvo padaryta anksčiau, byloje nebuvo. Sužinoję apie ginčijamus aktus, naują individualų reikalavimą dėl ginčijamų aktų 2021-07-12 pareiškė civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2021-08-06 nutartimi jų pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo buvo atsisakyta priimti. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai su skundu 2021-08-13 kreipėsi į administracinį teismą. Pareiškėjai akcentavo, kad termino praleidimą lėmė Vilniaus apygardos teismo terminų nesilaikymas bei ilgas nutarties priėmimo terminas ir šios aplinkybės objektyviai nuo jų nepriklausė.

LVAT vertino, kad pirmosios instancijos teismui kilusios abejonės dėl pareiškėjų nurodytos sužinojimo apie skundžiamus aktus datos nėra tinkamai pagrįstos, todėl jos privalo būti vertinamos pareiškėjų naudai. Atsižvelgdamas į prieš tai nurodytą, LVAT darė išvadą, kad pareiškėjų skundas administraciniam teismui dėl ginčijamų aktų panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2021-07-28 įskaitytinai, todėl elektroninių ryšių priemonėmis per atstovą 2021-08-13 išsiųsdami skundą teismui, pareiškėjai buvo praleidę skundo teismui padavimo terminą. LVAT atkreipė dėmesį, kad ginčijamuose aktuose jų apskundimo tvarka nebuvo nustatyta.

LVAT, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, nurodė neturintis pagrindo abejoti, kad pareiškėjai (jų atstovas), dėl ginčo pirmiausia kreipdamiesi į bendrosios kompetencijos teismą galėjo sąžiningai klysti.

LVAT pabrėžė, kad pareiškėjų aktyvus elgesys patvirtino, kad nebuvo piktnaudžiaujama teise. LVAT vertinimu tai pagrindė faktas, kad susipažinę su minėta Vilniaus apygardos teismo 2021-08-06 nutartimi, pareiškėjai nedelsdami kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą bei prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

LVAT vertinimu turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas pakankamai nedaug ir iš esmės tam įtakos turėjo užsitęsęs Vilniaus apygardos teismui pateikto pareiškimo priėmimo klausimo sprendimas, o termino atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju teisinio saugumo principui neprieštaraus. Todėl LVAT darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių.

LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, tenkindamas atskirąjį skundą.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. A-3035-629/2021 sprendė ginčą dėl teismo sudėties, nagrinėjant asmens duomenų apsaugos bylą.

Byloje nustatyta, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo vienas teisėjas, o ne teisėjų kolegija.

LVAT konstatavo, kad administracinės bylos dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI, Inspekcija) sprendimų, priimamų vadovaujantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) teisės normomis, neįtrauktos į išimtinį sąrašą ir turi būti nagrinėjamos pagal bendrąją taisyklę – trijų teisėjų kolegijos.

LVAT išaiškino, kad vien ta aplinkybė, kad nagrinėtu atveju ginčijamas Inspekcijos sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirta tik administracinė bauda, nesuteikia pagrindo nagrinėtą bylą priskirti ABTĮ 17 str. 1 d. 4 p. nurodytai bylų dėl finansinių sankcijų taikymo kategorijai

LVAT tokį išaiškinimą motyvavo tuo, jog negali būti tokios situacijos, kad ginčą dėl vieno taisomojo veiksmo taikymo nagrinėja vienas teisėjas, o ginčą dėl kito taisomojo veiksmo (alternatyvaus, reglamentuojamo ta pačia teisės norma) taikymo – trijų teisėjų kolegija.

LVAT, remdamasis aukščiau nurodytu, sprendė, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, iš dalies tenkindamas apeliacinį skundą.

—-

Lapkričio 10 d. LVAT priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2885-968/2021 ir užbaigė pirmąją trąšų apmokestinimo importo mokesčiais bylą. Teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas. Priimant sprendimus, buvo atsižvelgta ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktą poziciją dėl trąšų apmokestinimo bei įvertinti byloje esantys įrodymai. ESTT savo sprendime C-117/19 nurodė, jog esminis kriterijus, atliekant prekių tarifinį klasifikavimą, yra faktinis amonio nitrato kiekis importuotose trąšose. Tačiau nustačius pagrindinius trąšų sudėties elementus (jeigu azoto kiekis yra didesnis kaip 28 proc., amoniako azoto ir nitratinio azoto santykis apytiksliai 1:1, o fosforo ir kalio kiekis neviršija 12 proc. masės), gali būti preziumuojama, kad amonio nitrato kiekis šiose trąšose yra didesnis kaip 80 proc. Tokiu atveju nereikia atlikti laboratorinių tyrimų tiksliam amonio nitrato kiekiui nustatyti, nebent įrodoma kitaip. LVAT laikėsi pozicijos, kad mokesčių mokėtojas nepaneigė Lietuvos muitinės laboratorijos išvadų dėl amonio nitrato kiekio importuotose trąšose ir Muitinės departamento poziciją pripažino pagrįsta.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas