LVAT: atliekų tvarkymo taisyklių nuostata dėl apmokėjimo už neleistinai paliktų atliekų sutvarkymą – neteisėta

Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių (2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 1-225 redakcija, toliau – Taisyklės) 51 punkto nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, visų pirma, Atliekų tvarkymo įstatymui, be kita ko, principui „teršėjas moka“.

Pagal ginčytą Taisyklių 51 punktą, konteinerių aikštelėse ar šalia jų (iki 5 m atstumu) neleistinai paliktas didžiųjų gabaritų, statybos ir griovimo, tekstilės, pavojingas ar kitokias atliekas surenka ir išveža didelių gabaritų atliekų vežėjas, gavęs savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ užsakymą. Konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai ar įgalioti asmenys apmoka už šių atliekų surinkimą ir išvežimą pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka sudarytų paslaugų teikimo sutarčių įkainius. Patirtos sąnaudos paskirstomos konteinerių aikštelei priskirtiems nekilnojamojo turto objektams po lygiai.

Šių nuostatų teisėtumu abejota iš esmės tuo aspektu, kad jose, nesilaikant principo „teršėjas moka“, preziumuojama, jog neleistinas atliekas paliko konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai, ir jiems nustatyta prievolė atlyginti žalą (neleistinai paliktų atliekų sutvarkymo išlaidas), nepaisant nei jų kaltės, nei aplinkybės, ar įrodyta, kad būtent jie atliko neteisėtus veiksmus (paliko neleistinas atliekas).

Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino, konstatavęs, kad Taisyklių 51 punkte nustatytas ne civilinės ar administracinės atsakomybės taikymas, o mechanizmas ir pareiga apmokėti vietinę rinkliavą už atitinkamų atliekų sutvarkymą (surinkimą ir išvežimą), pareiškėjas nepaaiškino, kas tokiais atvejais laikomas teršėju.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi ginčytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad tirtas Taisyklių 51 punktas taikytinas tik tais atvejais, kai nenustatomas atliekas konteinerių aikštelėje ar šalia jos (iki 5 m atstumu) neleistinai palikęs asmuo, o vienintelis kriterijus, kuriuo remiantis pagal Taisyklių 51 punktą atliekų turėtojais yra laikomi tik tai konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai (įgalioti asmenys), yra atliekų palikimo vieta – konkreti konteinerių aikštelė, įskaitant teritoriją iki 5 metrų atstumu šalia jos.

Byloje nustatyta, kad analogiškas atliekas neleistinai palikus didesniu nei 5 metrų atstumu nuo konteinerių aikštelės, už tokių atliekų sutvarkymą yra sumokama iš savivaldybės biudžeto lėšų. Taigi vienu atveju nesilaikant nustatytos tvarkos paliktos atliekos, kurias neleistinai palikusio asmens (teršėjo) nėra galimybės nustatyti, priskiriamos atitinkamo nekilnojamojo turto objektų savininkų (įgaliotų asmenų) atliekoms, o kitu atveju, nors šių atliekų turėtojo nustatyti taip pat neįmanoma, už tokių atliekų tvarkymą (surinkimą ir išvežimą) sumokama savivaldybės biudžeto lėšomis.

Nagrinėtu atveju savivaldybės taryba iš esmės nepagrindė tokio skirtingo teisinio reguliavimo ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog didžiųjų gabaritų, statybos ir griovimo, tekstilės, pavojingas ar kitokias atliekas konteinerių aikštelėse ar šalia jų (iki 5 m atstumu) neleistinai palieka būtent atitinkamoms konteinerių aikštelėms priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai (įgalioti asmenys), o šiuo aspektu iš esmės rėmėsi tik samprotavimais ir prielaidomis, kurie nėra pakankami atitinkamai konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkus (įgaliotus asmenis) savaime pripažinti nurodytų atliekų turėtojais (teršėjais).

Anot LVAT, tiek komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas, tiek ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo organizavimas yra priskirtas savivaldybių kompetencijai ir atsakomybei. Savivaldybės šią kompetenciją turi įgyvendinti taip, kad būtų užtikrinami teisės aktų reikalavimai, be kita ko, atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas.

Byloje atsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kad principu ,,teršėjas moka“, be kita ko, išreiškiamas proporcingumo principas ir sukonkretinamas vienodo požiūrio reikalavimas, todėl niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo. Kaip sprendė LVAT, atsakovas iš esmės nepagrindė pasirinktų teisinio reguliavimo priemonių būtinumo, tinkamumo ir jų proporcingumo, inter alia principo „teršėjas moka“ taikymo prasme.

LVAT pabrėžė, kad Taisyklių 51 punkte nustatytas apmokėjimas nėra rinkliava. Be to, šiame punkte įtvirtintas apmokėjimas nėra siejamas ir su komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčių sudarymu bei iš tokių sutarčių kylančiais įsipareigojimais apmokėti už suteiktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Taip pat Taisyklių 51 punkto nuostatos nėra siejamos su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu (pvz., dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo) ir iš esmės nesusijusios su naryste tam tikroje kolektyviai už aplinkos taršą atsakingoje grupėje. Todėl, pasak LVAT, nesant galimybės nustatyti Taisyklių 51 punkte nurodytas atliekas neleistinai palikusį asmenį (teršėją), kuriam galėtų būti taikoma atitinkama iš teisės aktų kylanti atsakomybė, nėra pagrindo tokias atliekas pagal vienintelį Taisyklių 51 punkte įtvirtintą kriterijų – šių atliekų palikimo vietą – savaime laikyti būtent atitinkamai konteinerių aikštelei, kurioje ar šalia kurios (iki 5 m atstumu) jos buvo neleistinai paliktos, priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkų (įgaliotų asmenų) atliekomis, t. y. remiantis vien šiuo kriterijumi, preziumuoti, kad pastarieji yra minėtų atliekų turėtojai (teršėjai).

Konstatuota, kad Taisyklių 51 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog „konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai ar įgalioti asmenys apmoka už šių atliekų surinkimą ir išvežimą pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka sudarytų paslaugų teikimo sutarčių įkainius. Patirtos sąnaudos paskirstomos konteinerių aikštelei priskirtiems nekilnojamojo turto objektams po lygiai“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinis skundas tenkintas, priėmus naują sprendimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija