Teismai

Naujausia LVAT praktika: nuo atsisakymo suteikti pranešėjo statusą iki advokato teisės rinkti informaciją ribų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) administracinėje byloje Nr. A-2014-438/2021 sprendė ginčą dėl asmens pripažinimo pranešėju. Generalinė prokuratūra priėmė sprendimą, kuriuo atsisakyta suteikti asmeniui pranešėjo statusą. Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą.

LVAT išaiškino, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatyme (PAĮ) nustatytą reguliavimą asmuo gali būti pripažintas pranešėju, kai jis informaciją teikia savanoriškai PAĮ nustatyta tvarka ir būdais, ir kai teikiama informacija nėra siekiama apginti išskirtinai asmeninius interesus.

LVAT, atsižvelgdamas į minėtas sąlygas bei Pranešėjų įstatymo taikymo sritį, padarė išvadą, kad asmuo, kuris teikia atitinkamą informaciją apie nusikalstamas veikas, atliekant jo atžvilgiu veiksmus, numatytus Baudžiamojo proceso kodekso normose, neatitinka pranešėjo statuso pagal PAĮ nuostatas, nes jo teikiama informacija nėra savanoriška PAĮ taikymo prasme. Jis šią informaciją teikia kitais būdais, kurie neatitinka PAĮ reikalavimų, be to, teikdamas šią informaciją jis siekia apginti ir asmeninius interesus, pavyzdžiui, sušvelninti savo atsakomybę dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą,  o apeliacinį skundą atmetė.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2715-968/2021 sprendė ginčą dėl asmens duomenų perdavimo Savivaldybės mero sudarytos darbo grupės ir komisijos nariams teisėtumo Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) nustatymų reikalavimų kontekste.

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (Inspekcija) sprendimu (Sprendimas) pripažino pagrįstu skundą dalyje dėl trečiojo asmens duomenų perdavimo pareiškėjo, Mero potvarkiu sudarytos Darbo grupės nariams ir Merui pareiškė papeikimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Mero skundą tenkino ir Sprendimo dalį panaikino. Teismas konstatavo, kad Inspekcija nepagrįstai pripažino, jog Direktorės asmens duomenų perdavimas Darbo grupės nariams yra neteisėtas ir pažeidžiantis BDAR 5 str. 1 d. a p. ir 2 d. nurodytus principus, 6 str. 1 d. c ir e p.

LVAT išaiškino, kad duomenų tvarkymo pagal BDAR 6 str. c p. teisėtumas siejamas su būtinybe duomenų valdytojui tvarkyti konkrečius asmens duomenis tam, kad būtų įvykdyta jam taikoma teisinė prievolė,  o duomenų tvarkymo pagal BDAR 6 straipsnio e punktą teisėtumas siejamas su būtinybe duomenų valdytojui tvarkyti konkrečius asmens duomenis, kuri grindžiama šiomis alternatyviomis sąlygomis, t. y. (i) siekiu atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba (ii) duomenų valdytojui pavestų viešųjų valdžios funkcijų vykdymu

LVAT nurodė aktualų teisinį reglamentą Vietos savivaldos įstatyme, kuriame eksplicitiškai šioje byloje aktualios mero pareigas ir funkcijas.

LVAT, įvertinęs bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Vietos savivaldos įstatyme, padarė išvadą, kad nagrinėtu atveju Meras, gavęs pranešimą dėl jo vadovaujamai savivaldybei priklausančios biudžetinės įstaigos vadovės (t. y. Direktorės) galbūt netinkamo darbo, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą jam suteiktos kompetencijos ribose organizuoti paminėtame pranešime nurodytų faktinių aplinkybių įvertinimą.

LVAT pažymėjo, kad tokiais atvejais, koks susiklostė nagrinėtoje byloje, merai turi plačią diskreciją apsispręsti, kokios apimties tyrimą dėl jų vadovaujamai savivaldybei priklausančioje biudžetinėje įstaigoje galbūt padarytų pažeidimų būtina atlikti. Merai savo teisėtais potvarkiais gali sudaryti tiek darbo grupių ir komisijų, kiek yra būtina išsamiam ir visapusiškam pranešimų dėl jų vadovaujamoms savivaldybėms priklausančiose biudžetinėse įstaigose galbūt padarytų pažeidimų įvertinimui.

Taip pat LVAT nurodė, kad ši diskrecija negali būti ribojama tik dėl to, kad, sudarant atitinkamą komisiją ir (arba) darbo grupę, jų nariams yra būtina atskleisti biudžetinės įstaigos vadovo asmens duomenis, kurie yra būtini konkrečiai darbo grupei ir (arba) komisijai, kad jos galėtų tinkamai (t. y. savo kompetencijos ribose) įvykdyti joms pavestas užduotis.

LVAT konstatavo, kad Meras, gavęs pranešimą dėl Direktorės netinkamo darbo, turėjo teisę suteiktos kompetencijos ribose inicijuoti paminėtame pranešime nurodytų faktų tyrimą, tuo tikslu tvarkyti Direktorės asmens duomenis. Toks Direktorės asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas viešojo intereso užtikrinimui ir Merui pavestų viešųjų valdžios funkcijų vykdymui. Darbo grupei buvo perduoti tik būtini Direktorės asmens duomenys, nurodyti B. S. pranešime dėl Direktorės netinkamo darbo. LVAT apibendrino, kad tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip atitinkantys teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principus (BDAR 5 str. 1 d. a p.) bei duomenų kiekio mažinimo principą (BDAR 5 str. 1 d. c p.).

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą,  o apeliacinį skundą atmetė.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2207-415/2021 sprendė ginčą dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą atmetimo pagrįstumo.

Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad iš Atsakovo, žemės ūkio kooperatyvo, besiverčiančio grūdinių kultūrų auginimo verslu, nuspręsta visuomenės poreikiams dėl „Rail Baltic“ geležinkelio vėžės tiesimo paimti žemės sklypus. Atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės paėmimo įstatymo 13 str. 2 d. neprieštarauja Konstitucijos 23 str. 3 d., nustatančiai, kad už paimamą nuosavybę turi būti teisingai atlyginama.

Atsakovo teigimu, iš Konstitucijos 23 str. 3 d. nuostatų kylantis teisingo atlyginimo už paimamą turtą reikalavimas suponuoja pareigą atlyginti bet kokius savininko praradimus, kurie atsiranda dėl savininko turto paėmimo visuomenės poreikiams, o iš Žemės paėmimo įstatymo 13 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad nuostoliai dėl galimo vystomo grūdinių kultūrų auginimo verslo kainos sumažėjimo patenka į Žemės paėmimo įstatymo 13 str. 1 d. nurodytų atlyginamų nuostolių kategorijas.

Atsakovas pateikė privačią konsultaciją, kurioje nurodyta, kad atsakovo verslo kainos galimas pokytis, atsirasiantis dėl „Rail Baltic“ geležinkelio vėžės per atsakovo teritoriją nutiesimo, kai paimama dalis žemės ir nepadaromi privažiavimai esamais keliais, galėtų sudaryti 607 000 Eur.

LVAT išaiškino, kad ne kiekvienas verslo sąlygų pokytis vertintinas, kaip potencialūs, aiškiai išreikšti bei vertine išraiška apskaičiuojami nuostoliai. LVAT išdėstė, kad šia prasme konkretus ir neabejotinas visuomenės poreikis žemės paėmimui geležinkelio vėžei statyti suponuoja strateginio lygmens viešųjų interesų ir privačių interesų tarpusavio derinimo imperatyvą, iš kurio kyla visų subjektų, veikiančių viešuosiuose ir privatiniuose teisiniuose santykiuose, pareiga elgtis rūpestingai, apdairiai ir atsakingai.

LVAT konstatavo, kad atsakovo atveju tai inter alia reiškė tokio ūkininkavimo modelio taikymą praktikoje, kuris užtikrintų racionalų turto naudojimą ir sudarytų prielaidas išvengti praradimų. LVAT vertinimu, atsakovas būsimus nuostolius įrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kai nesiekiama veikti taip, kad atsakovo nurodomų netekčių nebūtų, pvz., rinktis ar koreguojant ūkininkavimo modelį taip, kad būtų prisitaikoma prie pakitusių sąlygų. Todėl LVAT padarė išvadą, kad jei atsakovas veiktų kaip rūpestingas ir atidus asmuo, kuriam taikomi aukštesni kvalifikuoto subjekto (verslininko) elgesio standartai, atsakovo nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis įrodinėjami nuostoliai galimai nekiltų.

LVAT pažymėjo, kad tik pripažinus, jog byloje įrodyta, kad dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams pasikeitus ūkininkavimo sąlygoms atsakovas ateityje tikrai patirs nuostolių ir jų išvengti objektyviai neįmanoma, būtų teisinis pagrindas spręsti, ar yra Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai požymių ir vertinti galimas tokių prieštaravimų apimtis. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3510-789/2021 sprendė ginčą dėl to, ar pareiškėjas, vykdydamas advokato pareigas, t. y. teikdamas teisines paslaugas klientui ir rengdamas procesinius dokumentus teismui, rinkdamas iš Nekilnojamojo turto registro (NTR) informaciją apie trečiojo asmens duomenis – jo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, pažeidė ginčo teisiniam santykiui taikytiną reguliavimą (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) 3 str. 1 d. 2 p.).

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (Inspekcija) sprendimu konstatavo, pareiškėjas, advokatas, rinkdamas trečiojo asmens duomenis apie jo turimą ir turėtą nekilnojamąjį turtą iš VĮ Registrų centro tvarkomo NTR, neužtikrino, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p. Pirmosios instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.

LVAT, sutikdamas su pirmosios instancijos išvada, nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens (atsakovo civilinėje byloje) gyvenamąją vietą pareiškėjas galėjo nustatyti užtikrindamas asmens duomenų tikslumo ir proporcingumo reikalavimus, t. y. tokią informaciją gaudamas iš Gyventojų registro, o ne iš NTR. Todėl LVAT konstatavo, kad minėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

LVAT pripažino, kad pareiškėjas turėjo teisę gauti duomenis apie trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą iš NTR, kadangi gauta informacija buvo reikalinga siekiant nustatyti, ar egzistuoja reali grėsmė realiai įvykdyti galimą teismo sprendimą. Tačiau LVAT atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo gauti ir istoriniai duomenys, kurie nebuvo reikalingi pareiškėjo teisinėms paslaugoms teikti. Dėl to LVAT konstatavo, kad pareiškėjas, rinkdamas istorinius duomenis apie trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą, pažeidė ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.

LVAT išaiškino, kad pareiškėjas turėjo teisę gauti duomenis apie trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą iš NTR ta apimtimi, jog gauta informacija apie trečiojo asmens turimą nekilnojamąjį turtą buvo reikalinga formuluojant ieškinio dalyką ir įrodinėjant civilinėje byloje reikšmingas aplinkybes. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, o apeliacinį skundą tenkino iš dalies.

_____

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1815-1062/2021 sprendė ginčą dėl Bendrovės vadovo veiksmų, kuriais jis galimai pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo (LVĮ) reikalavimus, kada, nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, Bendrovės vardu Finansų ministerijai pateikė konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo pakeitimo.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija (VTEK) sprendimu pripažino, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė LVĮ 10 str. 1 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas palaikė VTEK poziciją. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrinde konstatavęs, kad pareiškėjui taikytinos LVĮ nuostatos, numatančios atitinkamus draudimus bei atsakomybę už LVĮ pažeidimą, kadangi Bendrovės veiklą organizuojančio ir vykdančio vienasmenio organo – vadovo (direktoriaus) veiksmų, atliekamų Bendrovės (užsakovo) naudai, neįforminimas nepaneigia lobistiniais laikomų veiksmų, atstovaujant Bendrovei ir veikiant jos vardu, siekiant Bendrovės naudai pakeisti / papildyti PVM įstatymo nuostatas, atlikimo.

LVAT, išdėstęs ginčo teisinius santykius reglamentavusias LVĮ nuostatas (galiojusios nuo 2017-09-01 iki 2021-01-01), nurodė, kad nuo 2021-01-01 įsigaliojusioje naujoje LVĮ redakcija apibrėžta, kas laikoma lobistu, taip pat aiškiau sureguliuoti juridinių asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, klausimai, todėl į lobisto sąvoką buvo papildomai įtraukti juridiniai asmenys.

Toliau LVAT priminė juridinių asmenų ir vienasmenių valdymo organų veikimo principus civiliniuose teisiniuose santykiuose (Civilinio kodekso 2.81 str. 1 d. ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d.).

LVAT, įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad nagrinėtu atveju pareiškėjas neveikė kaip lobistas Bendrovės, kaip lobistinės veiklos užsakovo (LVĮ 2 str. 4 d.), pavedimu, kadangi rėmėsi vien tik prielaida, jog veiklos įforminimas nėra pagrindas teigti, kad tai nebuvo lobistinė veikla ir kad pavedimas vykdyti tokią veiklą gali būti žodinis.

Todėl LVAT padarė išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjas veikė Bendrovės vardu, todėl būtent Bendrovė laikytina lobistu ir turėtų atsakyti LVĮ pažeidimą, jei toks būtų padarytas.

LVAT pabrėžė, kad vien tai, jog nagrinėtam ginčui aktualioje LVĮ redakcijoje įtvirtinta lobisto sąvoka neapėmė juridinio asmens, o aplinkybė, kad kreipimosi į Finansų ministeriją ir skundžiamo VTEK Sprendimo priėmimo metu LVĮ nenumatė, jog juridiniai asmenys gali veikti kaip lobistai, neturi būti suprantama taip, kad atsakomybė už faktiškai Bendrovės pateiktą prašymą (galbūt padarytą pažeidimą) dėl PVM įstatymo pakeitimų, jame išdėstant siūlymus dėl šio įstatymo 53 str. 4 d. papildymo, turi ir gali būti taikoma fiziniam asmeniui – Bendrovės vadovui.

LVAT konstatavo, kad LVĮ prasme abu asmenys yra skirtingi teisinės atsakomybės subjektai, kurių kiekvienam administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik konkrečiai teisės aktuose nustatytais atvejais. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkino.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas

Back to top button