AdvokatūraTeismai

LAT kreipėsi į ESTT dėl vartotojo teisių apsaugos pagal Direktyvą 93/13 aiškinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-421/2021 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Teisingumo Teismas) dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Direktyva 93/13) nuostatų aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 15 d. nutarties pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, kaip vartotojas, su ieškove sudarė penkias teisinių paslaugų teikimo sutartis. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartis.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar šalių sudarytų teisinių paslaugų teikimo sutarčių sąlygos atitinka vartojimo sutartims keliamus reikalavimus, nustatytus Direktyvoje 93/13, ir ar atsakovas galėjo tinkamai įvertinti teikiamų paslaugų kainą.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad, atsižvelgiant į teisinių paslaugų ypatumus ir gana įprastą bei nusistovėjusią advokatų praktiką nustatyti teikiamų paslaugų kainą pagal valandinio įkainio principą, kiekvienu konkrečiu atveju yra labai svarbu užtikrinti minėtos sąlygos skaidrumą, kita vertus, vartotojui pateikiamos informacijos kiekis ir apimtis nėra iki galo aiškūs. Nors teisinių paslaugų teikimo specifiškumas gali lemti, kad neretai gali būti sunku numatyti, kokia suma (kiek faktiškai valandų bus dirbama teikiant teisines paslaugas) susidarys už teisines paslaugas, vis dėlto asmuo profesionalas (advokatas) turėtų galėti bent preliminariai pateikti tam tikrų sumų apskaičiavimą, atsižvelgdamas į vartotojo suteiktą informaciją ir jam, kaip paslaugų teikėjui, žinomas aplinkybes sutarties sudarymo pradžioje.

Taip pat nagrinėjant bylą kilo klausimas dėl pasekmių, kurias nacionalinis teismas turi taikyti, jei nustato, kad teisinių paslaugų kainą nustatanti sąlyga yra nesąžininga. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atlygintinių paslaugų sutarties pobūdis lemia tai, jog atkurti padėties, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga, yra neįmanoma (paslaugos jau yra suteiktos), visiškas kainą nustatančių sąlygų netaikymas vartotojui nagrinėjamos bylos atveju iš esmės lemtų tai, kad teismui atsirastų teisė nepriteisti advokatui suteiktų paslaugų kainos iš vartotojo. Teisėjų kolegijai kilo abejonė, ar toks restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju nepaneigia paslaugų atlygintinumo principo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad formuluotė „pagrindinis sutarties dalykas“ apima verslininko (advokato) ir vartotojo sudarytos teisinių paslaugų sutarties atskirai neaptartą sąlygą dėl kainos ir jos apskaičiavimo tvarkos?

2. Ar sutarties sąlygos aiškumas ir suprantamumas pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį turi būti aiškinami taip, kad sutarties sąlygoje dėl kainos (nustatančios kainą už faktiškai suteiktas paslaugas remiantis valandinio įkainio principu) pakanka nurodyti advokatui mokamo valandinio honoraro dydį?

3. Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas: ar skaidrumo reikalavimas turi būti aiškinamas kaip apimantis advokato pareigą sutartyje nurodyti paslaugų kainas, kurių konkretūs įkainiai gali būti aiškiai apibrėžti ir nurodyti iš anksto, ar taip pat turi būti nustatyta orientacinė paslaugų kaina (suteikiamų teisinių paslaugų preliminarus biudžetas), jei konkrečių veiksmų kiekio (trukmės) ir mokesčio už juos sudarant sutartį neįmanoma numatyti bei nurodytos galimos rizikos, lemiančios kainos padidėjimą ar sumažėjimą? Ar vertinant sutarties sąlygos dėl kainos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi reikšmės, ar informacija, susijusi su teisinių paslaugų kaina ir jos apskaičiavimo tvarka, vartotojui suteikiama bet kokiomis tinkamomis priemonėmis, ar yra įtvirtinta pačioje teisinių paslaugų sutartyje? Ar informacijos trūkumas esant ikisutartiniams santykiams gali būti kompensuojamas suteikiant informaciją sutarties vykdymo metu? Ar vertinant sutarties sąlygos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi įtakos aplinkybė, kad galutinė kaina už suteiktas paslaugas tampa aiški tik pabaigus teisinių paslaugų teikimą? Ar vertinant sutarties sąlygos dėl kainos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi reikšmės aplinkybė, kad sutartyje nėra nustatytas periodinis advokato ataskaitų teikimas už suteiktas paslaugas ar periodinis sąskaitų pateikimas vartotojui, kuris leistų vartotojui laiku spręsti dėl teisinių paslaugų atsisakymo ar sutarties kainos keitimo?

4. Jeigu nacionalinis teismas nuspręstų, kad sutarties sąlyga, nustatanti kainą už faktiškai suteiktas paslaugas remiantis valandinio įkainio principu, nėra surašyta aiškiai ir suprantamai, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, ar jis turi išnagrinėti, ar ši sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (t. y. nagrinėjant sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą turi būti nustatoma, ar dėl šios sąlygos atsiranda sutarties šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai), ar vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad ši sąlyga apima esminę informaciją pagal sutartį, vien sąlygos dėl kainos neskaidrumo pakanka, kad ši sąlyga būtų pripažinta nesąžininga?

5. Ar tai, kad teisinių paslaugų sutartis nėra privaloma, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, pripažinus sutarties sąlygą dėl kainos nesąžininga, toks pripažinimas reiškia, kad reikia atkurti padėtį, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga? Ar tokios padėties atkūrimas reikštų tai, kad vartotojas neturi pareigos mokėti už jau suteiktas paslaugas?

6. Jei atlygintinių paslaugų sutarties pobūdis lemia, kad atkurti padėties, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga, yra neįmanoma (paslaugos jau yra suteiktos), ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies tikslui neprieštarautų atlyginimo už advokatui suteiktas paslaugas nustatymas? Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, ar reali pusiausvyra, kuria atkuriama sutarties šalių lygybė, būtų pasiekta: (i) jei advokatui už suteiktas paslaugas būtų atlyginama pagal sutartyje nustatytą valandinį įkainį; (ii) jei advokatui būtų atlyginama minimali teisinių paslaugų kaina (pavyzdžiui, ta, kuri nurodyta nacionaliniame teisės akte – rekomendacijose dėl užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio); (iii) jei advokatui būtų atlyginamas protingas teismo nustatytas paslaugų apmokėjimo dydis, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Back to top button