Naujausia LAT praktika apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bylose dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo, apie tai, kas gali skųsti Advokatų garbės teismo sprendimą ir kita

Birželio 16 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija išaiškino, kad bylose dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo turi būti taikomi bendrieji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principai ir taisyklės: jeigu viena šalių siekia arbitražo sprendimo materialiųjų padarinių pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, o kita šalis tokį prašymą ginčija, dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti sprendžiama pagal CPK 93 straipsnio nuostatas; jeigu užsienio arbitražo sprendimo įteisinimo siekia abi (visos) šalys, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos ir lieka jas patyrusiai šaliai.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių daikto sulaikymą ir prievolių vykdymo užtikrinimą, teisėjų kolegija pritarį bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad kreditorius daikto sulaikymo teisę gali įgyvendinti tik tuomet, jeigu yra pasibaigęs skolininko prievolės kreditoriui įvykdymo terminas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tokia teisė gali būti įgyvendinama, jeigu kreditorius yra skolininkui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, t. y. sulaikymo teisę gali įgyvendinti tik į skolininkui priklausantį daiktą. Sulaikymo teise kreditorius turi teisę pasinaudoti pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino sutartyje įtvirtintos atsakovės teisės sustabdyti užmokesčio už vežimą mokėjimą turinio ir esmės, jos tikslo, o apeliacinės instancijos teismas šią sutarties sąlygą kvalifikavo kaip daikto sulaikymą pagal CK 6.69 straipsnį, nenustatęs visų šiai normai taikyti būtinų sąlygų, netinkamai įvertinęs visas nustatytas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovės prievolę sumokėti 577,94 Eur užmokestį už vežimą ieškovei vertino kaip ieškovei priklausantį daiktą, esantį pas atsakovę, CK 6.69 ir 4.229 straipsnių taikymo prasme. Sulaikymo teisės objektu, be kita ko, gali būti ir pinigai, tačiau tokiu atveju būtinas elementas, kad pinigai nuosavybės teise turi priklausyti skolininkui. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju atsakovės prievolė ieškovei sumokėti užmokestį negali būti vertinama kaip atsakovės ieškovei priklausančio daikto (pinigų) valdymas. Todėl vien dėl to, kad atsakovė nėra ieškovei priklausančių pinigų valdytoja, nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomos daikto sulaikymą reglamentuojančios teisės normos.

_____

Nutartyje dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, sprendžiant asmens pripažinimo ribotai veiksniu klausimą, pabrėžta, kad psichinės ligos ar proto negalia savaime dar nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, t. y. net ir asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti ne visuomet teismo pripažįstamas pagrindžiančiu rūpybos asmeniui poreikį ir atitinkamai šio instituto taikymą. Taigi galima situacija, kad teismas, nustatęs psichikos sutrikimų nulemtą asmens negalėjimą iš dalies suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, nuspręs, jog rūpyba tokiam asmeniui yra perteklinė ir neskirtina. Asmens veiksnumo ribojimas yra kraštutinė priemonė, taikytina tik išimtiniais atvejais, kai nustatoma, jog konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami ir šis jo privataus gyvenimo apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti pirmiausia tokio asmens interesus. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikroje srityje negali būti ignoruojama juridinio (teisinio) kriterijaus – psichinės ligos ar proto negalios nulemto asmens negalėjimo (dalinio) suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti – taikymo reikšmė.

Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir taikydamas medicininį kriterijų, turi skirti asmens ambulatorinę ekspertizę . Galimybė teismui skirti asmens stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę įstatymo leidėjo yra nustatyta tik tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir teismas nenustato, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, t. y. nenustato teisinio (juridinio) neveiksnumo kriterijaus, asmens stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė negali būti skiriama. Toks stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės kaip išimtinio pobūdžio priemonės skyrimas yra grindžiamas tuo, kad tokia ekspertizė susijusi su intervencija į asmens privatų gyvenimą, be kita ko, apimantį tokią jautrią sritį kaip asmens psichinė sveikata, taip pat su ypatingu asmens laisvių suvaržymu.

_____

Ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūra prašė teismo panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo, kuriuo nutraukta advokatui E. D. iškelta drausmės byla, nenustačius drausminės atsakomybės pagrindo. Ieškovė nurodė, kad teisingumo ministras patenkino jos prašymą ir iškėlė advokatui E. D. drausmės bylą, nes baudžiamajame procese advokatas parodė nepagarbą teismui ir valstybės kaltinimą palaikančiam prokurorui, kadangi jo išsakyti teiginiai buvo nepagarbūs, nekorektiški ir viršijantys dalykinės kritikos ribas, jo veiksmai buvo neprofesionalūs ir nedalykiški, neatitinkantys nustatytų advokato profesinei veiklai elgesio standartų ir reikalavimų, buvo nukreipti į prokurorą ir jo vykdomas funkcijas. Todėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas nepagrįstai nutraukė advokatui iškeltą drausmės bylą. Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepime į ieškinį prašė civilinę bylą nutraukti arba ieškinį atmesti. Atsakovės nuomone, byla nenagrinėtina teisme, nes ieškovės prašomas panaikinti Advokatų garbės teismo sprendimas nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų, todėl nesukels jai materialiųjų teisinių padarinių. Pirmosios ir apeliacinis instancijos teismai sprendė, kad civilinė byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. LAT teisėjų kolegija nusprendė bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas dalyje Advokatūros įstatymo normų eksplicitiškai nurodė, kuris asmuo turi Lietuvos advokatūros sprendimų apskundimo teisę (pvz., 10 straipsnio 3 dalis, 36 straipsnio 2 dalis ir kt.), o dalyje – ne. Reikia pripažinti, kad dalis įstatyme nurodytų Lietuvos advokatūros sprendimų, kaip antai atsisakymas pripažinti asmenį advokatu (10 straipsnio 3 dalis), atsisakymas įrašyti asmenį į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą (35 straipsnio 4 dalis), atsisakymas įregistruoti Europos Sąjungos valstybės narės teisininką į Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, taip pat dėl išregistravimo iš šio sąrašo (64 straipsnio 7 dalis), sprendimas atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teisininką Lietuvos advokatu (68 straipsnio 4 dalis, 69 straipsnio 4 dalis) ir kt., iš tiesų įprastai sukelia teisines pasekmes, taigi ir suinteresuotumą, tik tam asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas sprendimas.  Teisėjų kolegija konstatavo, kad sisteminė Advokatūros įstatymo 55 straipsnio ir 58 straipsnio 3 dalies analizė suponuoja išvadą, jog 55 straipsnyje nustatyta speciali garbės teismo sprendimų apskundimo tvarka, tačiau ši norma nereglamentuoja subjektų, turinčių teisę paduoti skundą, rato, todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl to, kad pagal įstatymo 55 straipsnį, kuriame skundo teisę turintys asmenys nėra nurodyti, apskundimo teisė yra suteikta ne tik advokatui ar advokato padėjėjui, bet ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Tačiau teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūra neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, laikė nepagrįstomis. Asmens, susidūrusio su nekvalifikuoto advokato teikiamomis paslaugomis ar neetišku elgesiu, priemonių arsenalas iš esmės yra ribotas, asmuo gali, pvz., reikalauti nuostolių atlyginimo; kreiptis dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo ir kt. Drausminės nuobaudos paskyrimas advokatui, tiesioginio materialaus poveikio asmeniui, kurio iniciatyva buvo iškelta drausmės byla, nedaro. Tačiau toks asmuo gina savo teisę ir įstatymu saugomą interesą į kokybišką teisingumo proceso vykdymą, dėl to jam yra įstatymu pripažįstama teisė inicijuoti drausmės bylos iškėlimą advokatui. Nagrinėjamos bylos atveju tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo advokatas buvo konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, vykdantys jiems įstatymu pavestas funkcijas baudžiamajame procese ir turintys teisėtą lūkestį į tinkamą procesą profesinės etikos požiūriu. Ieškovė, manydama, kad šis jos įstatymu saugomas interesas yra pažeistas konkretaus asmens, kreipėsi dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui, byla buvo iškelta Advokatūros įstatyme nustatyta tvarka. Pažymėta, kad Advokatų garbės teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, ieškovės, kaip subjekto, inicijavusio drausmės bylos iškėlimą, teisinio suinteresuotumo klausimo nekvestionavo. Kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad sprendimai iškelti drausmės bylą advokatui arba šios bylos nekelti apskritai nėra skundžiami teismui, nepriklausomai nuo to, koks asmuo su tokiu sprendimu nesutinka. Nagrinėjamu atveju skundžiamas garbės teismo sprendimas, kuris gali būti teisminio apskundimo objektu.