Teismai

EŽTT nustatė Konvencijos pažeidimą dėl apribotos religijos laisvės

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas) 2021 m. birželio 8 d. paskelbtame sprendime nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 9 straipsnio (Minties, sąžinės ir religijos laisvė) kartu su Konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) ir Konvencijos 13 straipsnio (Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) pažeidimą byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 48329/19).

Religinė bendrija Teismui skundėsi, kad jos atžvilgiu buvo pažeista Konvencija, Lietuvos Respublikos Seimui nusprendus nesuteikti bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso. Peticijoje taip pat buvo teigiama, kad nacionalinė teisė nenumato galimybės apskųsti tokį Seimo sprendimą, todėl pareiškėja neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės, kaip to reikalauja Konvencijos 13 straipsnis.

Spręsdamas dėl peticijos priimtinumo, Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo pakankamai tiksliai nustatyta, ar ginčijamas Seimo sprendimas pateko į viešojo administravimo aktų kategoriją ir ar jį galėjo nagrinėti administraciniai teismai. Atsižvelgdamas į tai, Teismas konstatavo, kad Vyriausybė neįrodė, jog skundo prieš Seimą pateikimas administraciniams teismams buvo gynimo priemonė, kuria pareiškėja galėjo naudotis tiek teoriškai, tiek praktikoje, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį.

Spręsdamas dėl pareiškėjos galimybės kreiptis su individualiu skundu į Konstitucinį Teismą, Teismas pastebėjo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo pataisa, nustatanti individualių konstitucinių skundų pateikimo tvarką, buvo priimta nepraėjus nė mėnesiui po to, kai Seimas atmetė pareiškėjos prašymą suteikti bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Šis pakeitimas numatė, kad jis įsigalios 2019 m. rugsėjo 1 d. ir kad individualūs konstituciniai skundai galės būti pateikti per keturis mėnesius nuo galutinio sprendimo dėl konkrečios bylos paskelbimo. Atsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes, Teismas manė, kad vien tai, kad bendrija pateikė Teismui peticiją likus kelioms dienoms iki galimybės paduoti individualų konstitucinį skundą atsiradimo, savaime negalėjo atleisti pareiškėjos nuo pareigos išnaudoti šią gynybos priemonę. Tačiau Teismas pastebėjo, kad pagal nacionalinę teisę Konstitucinis Teismas gali nagrinėti atskirąjį skundą tik po to, kai išnaudotos visos teisių gynimo priemonės ir yra priimtas galutinis teismo sprendimas. Kadangi Teismas jau nustatė, kad neįrodyta, jog bylinėjimasis administraciniuose teismuose buvo veiksminga teisinė gynybos priemonė šios bylos aplinkybėmis, todėl nebuvo galima tikėtis iš pareiškėjos, kad ji pradėtų šį procesą.

Atsižvelgdamas į tai, Teismas nusprendė, kad pareiškėjos skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir nepriimtinas jokiais kitais Konvencijos 35 straipsnyje išvardytais pagrindais, todėl jis turi būti pripažintas priimtinu.

Spręsdamas, ar šioje byloje taikytinas Konvencijos 14 straipsnis, Teismas nagrinėjo, ar šios bylos faktinės aplinkybės patenka į Konvencijos 9 straipsnio taikymo sritį.

Šiuo požiūriu Teismas pirmiausia pažymėjo, kad nei Vyriausybė, nei šalies valdžios institucijos neginčijo, kad Lietuvoje egzistuoja kelios bendruomenės, kurios teigė išpažįstančios senąjį baltų tikėjimą. Kai kurios iš šių bendruomenių buvo oficialiai įregistruotos 1992 m. Šis tikėjimas buvo įtrauktas į nacionalinius surašymus kaip vienas iš galimų būdų asmenims apibūdinti savo religinius įsitikinimus. Be to, 2002 m. pareiškėja buvo įregistruota kaip religinė bendrija, po to, kai valdžios institucijos išnagrinėjo jos statutą ir pagrindinius tikėjimo principus. Taigi Teismas padarė išvadą, kad iki Seimo diskusijų, po kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nacionalinėms valdžios institucijoms nekilo abejonių, kad pareiškėja iš tikrųjų buvo religinė bendrija. Todėl Teismas nemanė, kad yra pagrindo abejoti pareiškėjos religiniu pobūdžiu.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsisakymas suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą neturėjo įtakos pareiškėjos juridiniam veiksnumui ar jos gebėjimui veikti ir praktikuoti religiją. Valstybės pripažintos religinės bendrijos statusas būtų suteikęs jai keletą papildomų privilegijų, būtent – jos dvasininkų teisę tvirtinti religines santuokas, kurios būtų pripažintos kaip civilinės santuokos, teisę teikti religinio švietimo paslaugas mokyklose, teisę gauti eterį savo religinėms apeigoms transliuoti, atleidimą nuo žemės mokesčio mokėjimo ir dvasininkų teisę gauti socialinio draudimo išmokas. Teismas anksčiau yra nusprendęs, kad Konvencijos 9 straipsnis nenumato prievolės valstybėms religines santuokas prilyginti civilinėms santuokoms arba leisti religinį švietimą valstybinėse mokyklose; tačiau Teismas yra pripažinęs, kad religinės santuokos šventimas ir religijos mokymas yra religijos apraiškos, kaip apibrėžta Konvencijos 9 straipsnyje, todėl patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

Vertindamas, ar pareiškėja nebuvo diskriminuojama kitų religinių bendrijų atžvilgiu, Teismas atkreipė dėmesį, kad Teisingumo ministerija buvo parengusi išvadą, kad pareiškėja atitiko nacionalinėje teisėje keliamus reikiamus valstybės pripažinimo siekiančiai religinei bendrijai. Be to, Seimas yra suteikęs valstybės pripažinimą religinėms bendrijoms, turinčioms mažiau šalininkų nei pareiškėja, o tai rodo, kad visuomenės parama pareiškėjai buvo pakankama.

Pažymėjęs, kad kelioms kitoms religinėms bendrijoms Seimas suteikė valstybinį pripažinimą, priešingai nei pareiškėjai, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja buvo traktuojama skirtingai nei kitos religinės bendrijos, kurios buvo analogiškoje ar atitinkamai panašioje situacijoje.

Teismo manymu, skirtingas požiūris į pareiškėją buvo grindžiamas jos religija, o tai yra vienas iš pagrindų, aiškiai nurodytų Konvencijos 14 straipsnyje.

Vertindamas, ar Seimo atsisakymas nesuteikti pareiškėjai valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso buvo pagrįstas ir objektyvus ir atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamame Seimo sprendime nebuvo nurodyta jokių argumentų, Teismas kritiškai įvertino tai, kad galiojantis įstatymas nenumato, kokiu pagrindu Seimas gali nesuteikti valstybės pripažinimo religinei bendrijai, kurios atžvilgiu Teisingumo ministerija yra priėmusi palankią išvadą, taip pat nenustatyta, ar Seimas gali ginčyti minėtą išvadą. Teismo manymu, tai ne tik gali vesti prie savavališkų sprendimų, bet ir riboja galimybes nustatyti pakankamai aiškius kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimus. Juo labiau, kad sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo priėmimas patikėtas Seimui, t. y. politinei institucijai, o Teismas jau anksčiau yra pastebėjęs, kad politinė parlamentinių procedūrų prigimtis kelia riziką, kad religinės organizacijos atžvilgiu priimamą sprendimą gali įtakoti politiniai įvykiai.

Vertindamas, ar byloje nagrinėjamas atsisakymas suteikti pripažinimą pareiškėjai buvo pagrįstas ir objektyvus, Teismas vertino Seimo narių argumentus, išsakytus parlamentinių diskusijų metu. Dėl vieno iš parlamentinių diskusijų metu pateiktų argumentų, kad buvo tariamas ryšys tarp pareiškėjos veiklos ir KGB ar Kremliaus politikos Teismas pažymėjo, kad šiam teiginiui nepritarė jokios susijusios valdžios institucijos, pasiūlymą suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą pareiškėjai, be kita ko, išnagrinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuris taip pat nepateikė jokių prieštaravimų. Kitas diskusijų Seime metu pateiktas argumentas, kurį vertino Teismas, buvo susijęs su abejonėmis, ar pareiškėjos veikla iš tiesų buvo religinė, o ne kultūrinė ar etnografinė, ir ar „baltų tikėjimo“ egzistavimas buvo pakankamai įrodytas. Šiuo požiūriu Teismas pažymėjo, kad jau yra nustatęs, jog pareiškėja buvo įregistruota kaip religinė bendrija ir jos religinio pobūdžio neginčijo jokios susijusios institucijos. Teismas padarė išvadą, kad Seimo atliktas vertinimas, kuris iš esmės kvestionavo pareiškėjos įsitikinimus ir tų įsitikinimų reiškimo būdus, kaip ne kartą Teismas yra pabrėžęs, yra nesuderinamas su valstybės neutralumo ir nešališkumo pareiga.

Be to, Teismas nenorėjo spekuliuoti, kokį poveikį galutiniam Seimo sprendimui galėjo daryti Lietuvos vyskupų konferencijos laiškas. Nepaisant to, išlieka faktas, kad tas laiškas buvo išplatintas daugiau nei pusei Seimo narių, antrų debatų metu laiškas buvo cituojamas ir buvo aptariamas jo turinys. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad katalikų valdžios laiškas taip pat buvo perduotas Seimui ir buvo cituotas Seime, kai vyko valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso pripažinimo procesas kitai netradicinei religinei bendrijai, o laiške išreikšta palanki pozicija buvo pateikta kaip argumentas valstybei suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.

Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad tikro religinio pliuralizmo puoselėjimas yra gyvybiškai svarbus demokratinės visuomenės išlikimui. Teismas pažymėjo, kad valdžios vaidmuo nėra pašalinti įtampos priežastį, pašalinant pliuralizmą, bet užtikrinti, kad konkuruojančios grupės toleruotų viena kitą. Šis valstybės vaidmuo yra palankus viešajai tvarkai, religinei darnai ir tolerancijai demokratinėje visuomenėje, ir vargu ar gali būti suvokiamas kaip mažinantis tikėjimo ar Bažnyčios, su kuria istoriškai ir kultūriškai susiję konkrečios šalies gyventojai, vaidmenį.

Atitinkamai Teismas negalėjo sutikti, kad religijos, kurios laikosi dauguma gyventojų, egzistavimas ar tariama įtampa tarp pareiškėjos ir daugumos religijos, arba tos religijos valdžios priešinimasis, galėtų būti objektyvus ir pagrįstas pagrindas atsisakyti suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą pareiškėjai.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Teismas padarė išvadą, kad atsisakydamos suteikti valstybės pripažinimą pareiškėjai, valstybės institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pagrindo vertinti pareiškėją skirtingai nuo kitų religinių bendrijų, kurios buvo atitinkamai panašioje situacijoje, o Seimo nariai, balsavę prieš valstybės pripažinimo suteikimą, įgyvendindami savo teisėkūros įgaliojimus, nebuvo neutralūs ir nešališki.

Padaręs šią išvadą, Teismas mano, kad nebūtina nagrinėti, ar ta aplinkybė, kad pareiškėja pakartotinai dėl valstybės pripažinimo gali kreiptis po 10 metų, taip pat pažeidė jos teises.

Pareiškėja Teismui nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimo, todėl Teismas nepriėmė sprendimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.

Teismo sprendimas byloje Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą (anglų kalba).

Vyriausybės atstovo EŽTT informacija

Back to top button