ESTT: remiantis principu, pagal kurį draudžiama vienu metu vykdyti kelis persekiojimus, gali būti draudžiama Šengeno erdvėje ir Europos Sąjungoje suimti asmenį, dėl kurio paskelbtas Interpolo perspėjimas

2012 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prašymu Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpolas), remdamasi šios šalies valdžios institucijų išduota nutartimi dėl suėmimo, paskelbė raudonąjį pranešimą dėl Vokietijos piliečio WS, siekiant galimos jo ekstradicijos. Kai asmens, dėl kurio paskelbtas toks pranešimas, buvimo vieta nustatoma Interpolo valstybėje narėje, pastaroji iš esmės turi jį sulaikyti, suimti arba apriboti jo judėjimą. Tačiau dar iki šio raudonojo pranešimo paskelbimo Vokietijoje prieš WS buvo pradėta tyrimo procedūra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl tų pačių veikų, dėl kurių buvo paskelbtas pranešimas. Šis tyrimas 2010 m. buvo galutinai užbaigtas, WS sumokėjus pinigų sumą pagal Vokietijos baudžiamojoje teisėje numatytą specialią susitarimo procedūrą. Vėliau Bundeskriminalamt (Federalinė kriminalinės policijos tarnyba, Vokietija) Interpolui pranešė mananti, kad dėl šios ankstesnės tyrimo procedūros šiuo atveju taikytinas non bis in idem principas. Šis principas, įtvirtintas tiek Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnyje, tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 50 straipsnyje, draudžia, be kita ko, dėl tos pačios nusikalstamos veikos vėl persekioti asmenį, dėl kurio buvo priimtas galutinis sprendimas.

2017 m. WS pateikė skundą prieš Vokietijos Federacinę Respubliką Verwaltungsgericht Wiesbaden (Vysbadeno administracinis teismas, Vokietija), prašydamas įpareigoti ją imtis reikiamų priemonių, kad šis raudonasis pranešimas būtų panaikintas. Šiuo klausimu WS nurodė ne tik non bis in idem principo, bet ir jo teisės į laisvą judėjimą, užtikrinamos pagal SESV 21 straipsnį, pažeidimą, mat jis negali vykti į valstybę, kuri yra Šengeno susitarimo šalis, arba į valstybę narę, nes rizikuoja, kad bus suimtas. Jis taip pat manė, kad dėl šių pažeidimų raudonajame pranešime pateiktų jo asmens duomenų tvarkymas prieštarauja Direktyvai 2016/680 dėl asmens duomenų apsaugos baudžiamosiose bylose.

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Wiesbaden (Vysbadeno administracinis teismas) nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl non bis in idem principo taikymo ir, konkrečiai kalbant, dėl galimybės suimti asmenį, dėl kurio paskelbtas raudonasis pranešimas, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji. Be to, tuo atveju, jei šis principas būtų pripažintas taikytinu, šis teismas siekė išsiaiškinti, kokių pasekmių tai turėtų tokiame pranešime pateiktų asmens duomenų tvarkymui valstybėse narėse.

Savo didžiosios kolegijos sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad KĮŠS 54 straipsnis ir SESV 21 straipsnio 1 dalis, siejami su Chartijos 50 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybės, Šengeno susitarimo šalies, arba valstybių narių institucijoms nedraudžiama suimti asmens, nurodyto Interpolo trečiosios valstybės prašymu paskelbtame raudonajame pranešime, išskyrus kai valstybės, šio susitarimo šalies, arba valstybės narės teismo galutiniu sprendimu nurodyta, kad valstybėje, minėto susitarimo šalyje, arba valstybėje narėje buvo galutinai baigtas baudžiamasis procesas dėl šio asmens tų pačių veikų, kuriomis pagrįstas šis raudonasis pranešimas. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyvos 2016/680 nuostatos, siejamos su KŠSĮ 54 straipsniu ir Chartijos 50 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama tvarkyti Interpolo paskelbtame raudonajame pranešime nurodytų asmens duomenų, kol tokiu galutiniu teismo sprendimu nustatoma, kad non bis in idem principas taikomas veikoms, kuriomis pagrįstas šis pranešimas, jeigu toks tvarkymas atitinka šioje direktyvoje nurodytas sąlygas.

Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad principas non bis in idem gali būti taikomas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, t. y. tuo atveju, kai buvo priimtas galutinis sprendimas baigti baudžiamąjį procesą, suinteresuotajam asmeniui įvykdžius tam tikrus reikalavimus, be kita ko, sumokėti prokuratūros nustatytą pinigų sumą. Tai patikslinęs Teisingumo Teismas, pirma, nusprendė, kad pagal KŠSĮ 54 straipsnį, Chartijos 50 straipsnį ir SESV 21 straipsnio 1 dalį nedraudžiama suimti asmens, nurodyto Interpolo raudonajame pranešime, kol nenustatyta, kad valstybė, Šengeno susitarimo šalis, ar valstybė narė dėl jo priėmė galutinį sprendimą dėl tų pačių veikų, kuriomis grindžiamas raudonasis pranešimas, ir kad dėl to taikomas non bis in idem principas.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad kai neaišku, ar taikomas non bis in idem principas, suėmimas gali būti būtinas, siekiant atlikti būtinus patikrinimus ir išvengti, kad suinteresuotasis asmuo pasislėps. Ši priemonė pateisinama teisėtu tikslu išvengti jo nebaudžiamumo. Kita vertus, kai tik remiantis galutiniu teismo sprendimu konstatuojamas non bis in idem principo taikymas, tiek dėl Šengeno susitarimo šalių tarpusavio pasitikėjimo, tiek dėl laisvo judėjimo teisės draudžiama taikyti tokį suėmimą ar jį pratęsti. Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybės, Šengeno susitarimo šalys, ir valstybės narės turi užtikrinti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, suteikiančiomis atitinkamiems asmenims galimybę gauti tokį sprendimą. Jis taip pat pažymi, kad jeigu suėmimas yra nesuderinamas su Sąjungos teise dėl non bis in idem principo taikymo, Interpolo valstybė narė, atsisakydama vykdyti tokį suėmimą, nepažeistų jai, kaip šios organizacijos narei, tenkančių pareigų.

Antra, dėl Interpolo raudonajame pranešime nurodytų asmens duomenų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bet kokia su asmens duomenimis atliekama operacija, kaip antai jų įrašymas į valstybės narės ieškomų asmenų sąrašą, pripažįstama „tvarkymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2016/680. Be to, jis konstatavo, kad, pirma, šiuo tvarkymu siekiama teisėto tikslo ir, antra, jo negalima laikyti neteisėtu vien todėl, kad dėl veikų, kuriomis grindžiamas raudonasis pranešimas, gali būti taikomas non bis in idem principas. Toks valstybių narių institucijų atliekamas duomenų tvarkymas gali būti būtinas, būtent siekiant patikrinti, ar taikytinas minėtas principas.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal Direktyvą 2016/680, siejamą su KŠSĮ 54 straipsniu ir Chartijos 50 straipsniu, nedraudžiama tvarkyti raudonajame pranešime pateiktų asmens duomenų, kol remiantis galutiniu teismo sprendimu nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju taikomas non bis in idem principas. Vis dėlto, toks tvarkymas turi atitikti šioje direktyvoje numatytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, jis, be kita ko, turi būti būtinas kompetentingos nacionalinės institucijos vykdomoms funkcijoms, siekiant nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslų. Kai non bis in idem principas taikomas, Interpolo raudonajame pranešime nurodytų asmens duomenų įrašymas į valstybių narių ieškomų asmenų sąrašus nebūtinas, nes nebegali būti vykdomas aptariamo asmens baudžiamasis persekiojimas dėl minėtame pranešime nurodytų veikų, taigi jis nebegali būti suimtas dėl tų pačių veikų.

Darytina išvada, kad atitinkamas asmuo turi turėti galimybę prašyti ištrinti šiuos duomenis. Jei įrašas vis dėlto paliekamas, prie jo turi būti pridedama informacija, kad atitinkamas asmuo nebegali būti persekiojamas valstybėje narėje ar susitariančiojoje valstybėje už tas pačias veikas, nes taikomas non bis in idem principas.

ES Teisingumo Teismo informacija