Mokestinių ginčų komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl perleisto nekilnojamojo turto apkomestinimo PVM
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė nagrinėti Mokestinių ginčų komisijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl PVM apskaičiavimo nuostatų. Tai ne pirmas kartas, kai Komisija kreipiasi į ESTT. Tokią teisę Komisija įgijo pripažinus komisiją teismine institucija 2010 m. spalio 21 d. Teisingumo teismo sprendimu byloje Nr. C-385/09.
Mokestinis ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus reikalavimo po pastato pardavimo patikslinti to pastato įsigijimo pirkimo PVM atskaitą, laikant, kad perleistas PVM neapmokestinamas turtas. Byloje nagrinėjamu atveju įmonė, perleisdama turtą kitam juridiniam asmeniui, pasirinko skaičiuoti PVM nuo perleidžiamo ,,seno“ (nuo statybos užbaigimo praėjus daugiau kaip 24 mėnesiams) nekilnojamojo turto. Nors PVM įstatymas pasirinkimo teisę sieja su pirkėjo PVM mokėtojo kodo turėjimu, nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu pirkėjas dar nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju. Valstybinė mokesčių inspekcija akcentavo, kad nekilnojamojo turto tiekėjas negalėjo apskaičiuoti PVM, nes pagal PVM įstatymo 32 straipsnį pirkėjo PVM mokėtojo statusas yra imperatyvi sąlyga, būtina tam, kad apmokestinamasis asmuo galėtų pasirinkti skaičiuoti PVM. Todėl įmonė, pardavusi seną pastatą, turėjo deklaruoti patikslintą ilgalaikio turto atskaitytą PVM sumą, tenkančią laikotarpiui nuo šio ilgalaikio turto pardavimo iki PVM atskaitos tikslinimo laikotarpio pabaigos.
Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, akcentavo, jog nustatyta sąlyga, neleidžianti pasirinkti skaičiuoti PVM, kai prekės yra tiekiamos šalies viduje apmokestinamiesiems asmenims ne PVM mokėtojams, yra PVM neutralumo ir laisvos konkurencijos principų pažeidimas, nesuderinama su Direktyvos tikslais bei ESTT praktika. Teisė pasirinkti skaičiuoti PVM turėtų būti aiškinama plačiai, nes pasirinkimo teise užtikrinamas fiskalinio neutralumo principas, apsaugantis apmokestinamųjų asmenų teises, užtikrina gamybos ir tiekimų grandinėje dalyvaujančių subjektų lygybę ir sąžiningą konkurenciją. Pasirinkus skaičiuoti PVM, PVM atskaita neturi būti tikslinama.
Nagrinėjant bylą, Komisijai kilo abejonių dėl formalaus reikalavimo – PVM mokėtojo kodo trūkumo vertinimo byloje susidariusių faktinių aplinkybių plotmėje. Komisijai taip pat kilo klausimų, ar PVM direktyvos principus ir tikslus atitinka Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinktas diskrecijos teisės įgyvendinimo būdas bei aiškinimas, kad nekilnojamojo turto tiekėjas, pasirinkęs už nekilnojamojo turto tiekimą apskaičiuoti PVM, privalo tikslinti perleisto nekilnojamojo turto įsigijimo PVM atskaitą dėl vienos sąlygos – pirkėjo PVM mokėtojo statuso nebuvimo, kai pirkėjas PVM mokėtoju buvo įregistruotas vėliau.
Komisija primena, kad prievolė tikslinti PVM atskaitą siejama su turto naudojimu PVM apmokestinamoje veikloje. Jei apmokestinamojo asmens įgytos prekės ar paslaugos yra naudojamos neapmokestinamajai arba į PVM taikymo sritį nepatenkančiai veiklai, dėl jų negali atsirasti nei prievolė mokėti pardavimo mokestį, nei teisė į pirkimo PVM atskaitą (pvz., 2018 m. balandžio 11 d. sprendimas, C‑532/16). ESTT ne vienoje byloje yra išaiškinęs, jog PVM direktyvos 184–187 straipsniuose numatytu PVM atskaitos tikslinimo mechanizmu siekiama glaudžiai ir tiesiogiai susieti teisę į pirkimo PVM atskaitą su atitinkamų prekių ir paslaugų naudojimu apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams (žr. 2019 m. kovo 27 d. sprendimą Mydibel, C‑201/18).
Mokestinių ginčų komisijos informacija
