Teismai

Naujausia LAT praktika civilinėse bylose: nuo atstovo teisinės padėties iki pareigos teismams motyvuoti procesinius sprendimus

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje dėl per atstovą sudaryto sandorio pasekmių pasisakyta, kad numanomas atstovavimas yra vienas tokių atstovavimo atvejų, kai pripažįstama egzistuojant atstovavimo prievolinius teisinius santykius, nesant išduoto įgaliojimo, t. y. toks atstovavimas, skirtingai nuo aiškiai išreikšto atstovavimo, suprantamas tiesiog iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia. Nepaisant to, kad toks atstovavimas nėra aiškiai išreikštas, materialiuoju teisiniu požiūriu jis yra visiškai pakankamas sukurti atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio teisėms ir pareigoms, lygiai taip pat kaip ir aiškiai išreikštas atstovavimas. Šiuo atveju skiriasi tik įrodinėjimo dalykas: aiškiai išreikšto atstovavimo atveju atstovavimui patvirtinti reikia įrodyti įgaliojimo, pavedimo sutarties ar kito atstovavimo susitarimą patvirtinančio dokumento buvimą; numanomo atstovavimo atveju daugiausia netiesioginiais įrodymais siekiama įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių atstovavimo santykius, nors specialaus įstatymų nustatyta tvarka susitarimo tuo tikslu ir nėra sudaryto arba jo sudarymą įrodyti sunku. Iš bylą nagrinėjusių teismų tirtų elektroninių laiškų turinio matyti, kad elektroniniais laiškais susirašinėjo ir klausimus, susijusius su vilkiko pardavimu, derino ne vien tik ieškovė ir atsakovė. Elektroniniuose laiškuose adresatai buvo nurodomi tokiu būdu, kad tiek laiškus siuntę, tiek laiškus gavę asmenys galėjo matyti kitus siunčiamų elektroninių laiškų adresatus, taip pat galėjo susipažinti su elektroninių laiškų turiniu. Byloje nepaneigta, kad kuris nors vienas iš byloje minimų elektroninių laiškų adresatų elektroninio laiško negavo, todėl nežinojo apie planuojamus vilkiko pardavimo klausimus. Priešingai, iš elektroninių laiškų turinio matyti, kad elektroninių laiškų adresatai tarpusavyje bendravo. Iš elektroninių laiškų turinio matyti, kad vykusios derybos ir susirašinėjimas atitinka visus CK 6.167 straipsnio 1 dalyje nustatytus sutarties sudarymo kriterijus, todėl toks ginčo šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais faktas yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ginčo šalys derėjosi dėl vilkiko pirkimo–pardavimo.

_____

Nutartyje dėl teisinių padarinių, kylančių vekselio davėjui vekselyje panaudojus parašo faksimilę, pabrėžta, kad griežti vekselio formalumo reikalavimai dėl vekselio išdavimo ir jų nesilaikymo teisiniai padariniai yra būtini vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti ir su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, atsižvelgiant į vekselio išskirtinę teisinę galią. Skirtingai nei sudarius sutartį, kai, vienai jos šaliai nevykdant savo prievolės, kita šalis, siekdama priverstinio prievolės vykdymo, turi su atitinkamu reikalavimu kreiptis į teismą, vekselyje įtvirtinta reikalavimo teisė yra įgyvendinama ne ginčo tvarka – vekselio turėtojui kreipusis į notarą, šis išduoda vykdomąjį įrašą. Dėl to tiek vekselio davėjas, tiek vekselio gavėjas, siekdami išvengti esminių vekselio trūkumų, dalyvaudami teisiniuose santykiuose, susijusiuose su vekselio išdavimu, turi veikti apdairiai ir rūpestingai, užtikrindami, kad išduotas vekselis atitiks įstatymo reikalavimus, lemiančius vekselio galiojimą, įskaitant vekselio pasirašymą jo davėjo parašu, o ne faksimile. Kasacinio skundo argumentai, kad vekselio galiojimas turėtų priklausyti nuo vekselio patvirtinimo faksimile aplinkybių, pvz., pirminio vekselio gavėjo objektyvios galimybės numatyti ir žinoti, kad vekselio davėjas tokiu būdu patvirtino išduotą vekselį, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nustatančioms griežtus formalius reikalavimus vekselių viešajam patikimumui užtikrinti ir tokių reikalavimų nesilaikymo padarinius. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vekselių išdavimą reglamentuojančias įstatymo ir teismų praktikoje suformuotas nuostatas, nustatęs, kad ginčo paprastieji vekseliai buvo patvirtinti parašo faksimile, pagrįstai pripažino šiuos vekselius neturinčiais vekselio galios. Tokiu atveju negalioja ir vekselių laiduotojos įsipareigojimai (ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktikoje suformuluotą nuostatą, kad, pripažinus paprastąjį vekselį neturinčiu vekselio galios, jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas šis dokumentas, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.

_____

Nutartyje dėl turto pripažinimo sutuoktinio asmenine nuosavybe atkreiptas dėmesys, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės pagal kelis kriterijus: turto įsigijimo laiką, turto įgijimo pagrindą, turto pobūdį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visas iki santuokos sutuoktinių atskirai įgytas turtas yra asmeninė jų nuosavybė (bendrai iki santuokos įgytas turtas bus bendroji dalinė nuosavybė). Remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Vien tik aplinkybė, kad turtui įsigyti buvo panaudotos vieno iš sutuoktinių asmeninės lėšos, būtų pagrindas ne pripažinti turtą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, bet nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant šį turtą. Taigi, viena iš esminių sąlygų, lemiančių turto, įgyto santuokos metu, (ne)pripažinimą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, yra sutuoktinio valia tą turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir aiški tokios valios išraiška to turto įsigijimo metu. Aplinkybės, kad ieškovui notaras neišaiškino CK 3.87 straipsnio 1 dalies turinio, teisėjų kolegija nevertina kaip savaime patvirtinančios, jog šia sutartimi buvo paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Vien aplinkybė, jog ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovo vardu, savaime nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumas turi būti patikrinamas vertinant byloje esančių duomenų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad VĮ Registrų centro pažymėjimuose nėra nurodyta aplinkybė, jog ginčo turtas ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis savo vardu sudarė šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį, gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį, nevertintinos kaip patvirtinančios jo valią dėl nuosavybės formos turto įgijimo metu, nes remiantis CK 3.109 straipsnio 2 dalimi kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsakys solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Taigi sudarant nurodyto pobūdžio sutartis nėra būtina, kad jas sudarytų abu sutuoktiniai, nes šie sandoriai sudaryti šeimos poreikiams tenkinti, todėl vieno ieškovo, kaip gyvenamojo namo savininko, nurodymas nepatvirtina, kad ginčo namas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo įsigytas santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti – šeima ten gyveno, turtas buvo laikomas šeimos turtu. Dėl to darytina išvada, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, kurią, minėta, būtina įvertinti bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, t. y. abiejų šalių valia buvo nukreipta šeimos poreikiams tenkinti, o tai laikytina dar viena aplinkybe, patvirtinančia, kad ginčo turtas buvo įsigytas ne ieškovo asmeninėn, o sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką.

_____

Nutartyje dėl juridinio asmens atstovavimo teisme pagal įstatymą bei akcininkų nuosavybės teisių gynimo, pasisakyta, kad teisiniai santykiai tarp bendrovės ir jos vadovo įforminami, vadovą paskiriant ar išrenkant įstatymo bei bendrovės steigimo dokumentų nustatyta tvarka juose nurodyto bendrovės organo. Reikalavimus asmeniui, einančiam (galinčiam eiti) bendrovės vadovo pareigas, bendrovės vadovo kompetenciją, įskaitant jo teisę ir pareigą veikti bendrovės vardu, nustato įstatymas. Todėl akcininkų susirinkimas (ar vienintelis akcininkas) negali patvirtinti bendrovės vadovo, kuriam įstatymo nustatytu pagrindu ir tvarka apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas, veiksmų, atliekamų vykdant tokias pareigas, įskaitant ir ieškinio pareiškimą teisme. Vien finansinis akcininko interesas nėra pakankamas įmonės savarankiškam teisiniam subjektiškumui paneigti. Priešingu atveju įmonės akcininkai galėtų reikšti ieškinius iš esmės dėl bet kokio įmonės teisių pažeidimo. Kadangi nagrinėjamu atveju akcininkė yra vienintelė akcininkė, tai vadovo skyrimas priklauso nuo jos valios. Taigi valstybė nesukūrė jokių neįveikiamų kliūčių įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, atitinkamai neleistinai neapribojo ir teisės naudotis nuosavybe.

_____

Nutartyje apie už konfiskuotos transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtino atlyginimo dydį priminta, kad  kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą. Atkreiptas dėmesys, kad VMI turi pozityvią pareigą tinkamai, nepažeisdama kitų subjektų teisių, vykdyti nurodytą įpareigojimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors šalių ginčas dėl atlyginimo už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą Šilutės rajono teritorijoje teismuose tęsiasi nuo 2015 m., valstybei atstovaujanti VMI per daugiau nei penkerius metus nesudarė su tokio pobūdžio paslaugas teikiančiais subjektais sutarties. Atitinkamai, atsakovei nesudarant tokios sutarties ir nesutinkant mokėti ieškovės reikalaujamo dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą, ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl atlyginimo už jos suteiktas paslaugas priteisimo. Taigi, šiuo atveju byloje susiklosčiusi faktinė situacija sudaro pagrindą daryti išvadą, kad VMI, nesiimdama konkrečių veiksmų (sudaryti sutartį dėl valstybei perduoto turto saugojimo paslaugų), tinkamai neįgyvendina valstybės pareigos apmokėti už valstybei perduotų transporto priemonių saugojimą. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju klausimas dėl VMI tinkamo pareigų vykdymo nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakytina.  Konstatuotina, kad VMI, atstovaujančiai valstybei, kaip ir transporto priemonės savininku ir (ar) valdytoju esant fiziniam ar juridiniam asmeniui, nesant sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo šalimi ir nesitarus dėl atitinkamų paslaugų įkainių, pagal aktualią kasacinio teismo praktiką yra pripažįstama teisė ginčyti paslaugų teikėjo reikalaujamo dydžio įkainį.

_____

Nutartyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nepriėmus byloje baigiamojo teismo procesinio sprendimo, pabrėžta, kad apeliacinės instancijos teismais netinkamai aiškino ir taikė procesines nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bei nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika šiuo klausimu, todėl nepagrįstai, nesant tam CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Nustatytas netinkamas CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį. Ją panaikinus priimamas naujas sprendimas – atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo paliktinas nenagrinėtas, pažymint, jog šis atsakovės prašymas turi būti išspręstas byloje priėmus galutinį procesinį sprendimą. Viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas.  Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, tačiau materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį. Taigi, kol nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, proceso šalis, kurios atžvilgiu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti vertinama kaip pralaimėjusi bylą ir atitinkamai laikoma pažeidusia kitos šalies teises.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, teismui nemotyvavus priimto procesinio sprendimo, priminta, kad tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą, ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisako dėl esminės dalies apeliacinio skundo argumentų arba pasisako pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nėra atsakingas dėl žalos atlyginimo, buvo padaryta tinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus bei tinkamai nustačius vamzdyno suvirinimo siūlių įtrūkimų atsiradimo priežastis. Šią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tik byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu buvo atmestas ieškinys pirmosios instancijos teisme, išvardijimu skundžiamoje nutartyje, papildomai pažymėdamas, kad ieškovas turėjo galimybę pateikti įrodymus, paneigiančius eksperto, specialisto išvadas apie tai, kad į pastatą patekęs užterštas ir su priemaišomis vanduo lėmė vidinius korozinius procesus ir priešgaisrinio vandentiekio vamzdyno suvirinimo siūlių vietose, tačiau to nepadarė. Skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvardytų įrodymų vertinimu, nepateikti argumentai, kodėl šie apeliacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmetė įrodymus, ieškovo teigimu, leidžiančius daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas bylos apeliacine tvarka iš esmės neišnagrinėjo, nes dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui, visiškai nepasisakė, ir kad dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo.

_____

Nutartyje dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko turtą, esantį bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe, individualios įmonės bankroto byloje, pasisakyta, kad ĮBĮ detaliau nereglamentuoja, kaip turėtų būti vykdomas išieškojimas iš įmonės savininko (savininkų) turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, jei skolininkui priklausanti turto dalis nėra nustatyta. Pagal CPK 667 straipsnį, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, tokiu atveju antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kad juridinio asmens bankroto procese būtent bankroto administratorius bendrai gina visų kreditorių (t. y. išieškotojų), taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, realizavimą, darytina išvada, kad būtent bankroto administratoriui tenka pareiga imtis būtinų veiksmų tam, kad būtų nustatytas turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas bankroto byloje, įskaitant pareigą pačiam kreiptis į teismą dėl įmonės savininkui tenkančios jungtinės nuosavybės dalies nustatymo, jei toks veiksmas yra būtinas teisėtam išieškojimui bankroto procese vykdyti. Šios pareigos nepašalina tai, kad individualios įmonės savininkas ar kitas bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturtis teise kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo nepasinaudojo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisiškai argumentuotos išvados dėl ginčo turto nuosavybės teisinio režimo nėra pateiktos. Skundžiamos nutarties teiginiai, jog, viena vertus, bankroto administratoriaus veiksmai, nukreipiant išieškojimą į ginčo transporto priemones, buvo patikrinti ir patvirtinti R. G. IĮ bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kita vertus, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi leido bankroto administratoriui nukreipti išieškojimą į įmonės savininko asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą, leidžia spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas ginčo transporto priemones laikė buvus asmenine R. G. nuosavybe. Tačiau, kaip pagrįstai pažymima kasaciniame skunde, atsižvelgiant į tai, jog, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui priimant 2016 m. balandžio 18 d. nutartį, L. G. į R. G. IĮ bankroto bylą nebuvo įtraukta, ši nutartis L. G. ir jos teises perėmusiai ieškovei neturi prejudicinės galios, todėl, ieškovei nagrinėjamoje byloje remiantis sutuoktinių bendrosios nuosavybės prezumpcija, teismas turėjo analizuoti ir vertinti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka šiai prezumpcijai paneigti.

 

Back to top button