LAT apie proceso atnaujinimo teisėtumo patikrinimą aukštesnės instancijos teisme
Spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo teisėtumo patikrinimą aukštesnės instancijos teisme ir teisę lengvatine tvarka nuomoti valstybinę žemę.
Išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis procesas atnaujinamas, neskundžiamos, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami atitinkamai į apeliacinį skundą ir kasacinį skundą skundžiant po proceso atnaujinimo teismų priimtus procesinius sprendimus dėl ginčo esmės.
Pasisakyta, kad nors CPK 370 straipsnio 3 dalyje nenustatyta galimybė atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria procesas atnaujintas, o tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, tačiau, remiantis CPK 334 straipsnio 3 dalimi, motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus atnaujintą bylą iš esmės. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui šiuos motyvus atmetus kaip teisiškai nepagrįstus, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas gali būti skundžiamas kasacine tvarka, be kita ko, motyvais dėl proceso atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš to darytina išvada, kad, procesą atnaujinus pirmosios instancijos teismo nutartimi, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę ginčyti tokio atnaujinimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka.
Pažymėta, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo teisinę reikšmę turi tik tie teismo procesiniame sprendime dėl proceso atnaujinimo nurodyti motyvai, kurie atitinka tame procesiniame sprendime nurodytus proceso atnaujinimo teisinius pagrindus. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis atnaujinti procesą yra nepagrįsta ta apimtimi, kuria procesas atnaujintas remiantis šiais motyvais (išvada, jog išnyko ieškovės teisė nuomotis valstybinę žemę, padaryta neįvertinus po 2012 m. buvusių daugybės juridinių faktų, administracinių sprendimų ir nuomos sutarties keitimo, neatsižvelgus į tai, kad tuo pagrindu, kuriuo kasacinis teismas laikė išnykusią ieškovės teisę nuomotis žemės sklypą, pati atsakovė niekada neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo, pažeistos CK 6.563, 6.564 ir 6.565 straipsnių nuostatos, taip pat neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus principus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartyje galėjo padaryti klaidą, neteisingai įvertindamas ieškovės ir atsakovės valstybinės žemės nuomos sutartį ir jos pakeitimus, kurių pagrindu padarė klaidingas išvadas dėl žemės sklypo nenaudojimo pagal paskirtį. 2014 m. gruodžio 2 d. ieškovės ir atsakovės sudarytu susitarimu buvo pakeistos 1994 m. liepos 29 d. valstybinės žemės nuomos sutarties nuostatos, įtvirtinusios nuomojamos žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdus).
Atsižvelgdama į visas aplinkybes ir motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad tiek aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kiekybinė proporcija bendroje aplinkybių, kuriomis remdamasis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartyje padarė išvadą apie žemės sklypo nenaudojimą pagal paskirtį, visumoje, tiek pačios išvados reikšmė bendrame kasacinio teismo nutarties motyvų kontekste Kauno apygardos teismui negalėjo sudaryti pagrindo konstatuoti naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad net tuo atveju, jei atnaujintą bylą nagrinėjusių teismų motyvai sudarytų pagrindą paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartyje Nr. 3K-3-133-219/2018 padarytą išvadą dėl sklypo nenaudojimo pagal paskirtį 23 metus nuo jo suteikimo, tai, atsižvelgiant į ginčo santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, nesudarytų pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartis, t. y. spręsti bylą kitaip, nei buvo padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartyje.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl ankstesnės valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo ar statybos padarinių pašalinimo, o dėl atsakovės atsisakymo sudaryti naujas nuomos sutartis dėl atskirų valstybinės žemės sklypų teisėtumo. Ieškiniu ginčijamas atsakovės sprendimas nesudaryti nuomos sutarčių su ieškove priimtas patikrinimo akto pagrindu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad žemės sklypuose „nėra savarankiškai funkcionuojančių ir eksploatuojamų statinių ar priklausinių, kurie būtų naudojami pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą jų paskirtį“.
Kasacinis teismas iš esmės analogiškoje byloje ( 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008)dėl įpareigojimo išnuomoti valstybinės žemės sklypą, be kita ko, konstatavo, kad valstybė, sudarydama su kasatoriumi valstybinės žemės sklypo, skirto sandėlio statiniui eksploatuoti, nuomos sutartį, turėjo tikslą ne tik gauti nuompinigius ir tinkamą žemės sklypo priežiūrą, bet ir turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad žemės sklype bus vykdoma bei plėtojama ginčo sutartyje nustatyta veikla. Dėl to kasacinis teismas sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, kasatoriui savo iniciatyva ir rizika parengus ginčo sklypo detalųjį planą, kuriuo pakeista šio sklypo paskirtis į gyvenamąją bei jis suskaidytas į šešiolika atskirų sklypų, ikisutartiniai santykiai tarp bylos šalių nesusiklostė, o iš to kylančias pasekmes turi prisiimti kasatorius. Teismas konstatavo, kad kasatoriaus lūkestis, jog, pakeitus ginčo sklypo paskirtį į gyvenamąją, šis sklypas (sklypai) jam bus išnuomotas ne aukciono tvarka, nėra teisėtas ir todėl negali būti saugomas teisės. Minėta, kad valstybinės žemės sklypai ne aukciono tvarka išnuomojami ant šių sklypų esančių pastatų savininkams, kad esantys pastatai galėtų būti naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį. Dėl to esant akivaizdžiam kasatoriaus siekiui ginčo sklype vykdyti ūkinę komercinę veiklą, nesusijusią su turimo pastato eksploatavimu, toks lūkestis prieštarauja viešajam interesui ir valstybinės žemės nuomos socialinei paskirčiai, todėl negali būti teisės aktų nustatyta tvarka ginamas.
