ESTT: draudžiami teisės aktai, kuriais kitoje valstybėje narėje įregistruota bendrovė, kurios pajamas, gautas elektroninių ryšių sektoriuje sudaro daugiau kaip 40 % bendrų šiame sektoriuje gaunamų pajamų, negali integruotoje ryšių sistemoje gauti pajamų, viršijančių 10 % šioje sistemoje gaunamų pajamų

Pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė Vivendi, įregistruota Paryžiaus įmonių registre, yra žiniasklaidos, audiovizualinio turinio kūrimo ir platinimo sektoriuje veikiančios grupės patronuojančioji bendrovė. Vivendi valdo 23,9 % Telecom Italia SpA kapitalo ir šią įmonę ji kontroliuoja nuo tada, kai visuotiniame akcininkų susirinkime vykusį balsavimą iš esmės įgijo daugumą balsavimo teisių šioje įmonėje. Vivendi, Mediaset ir Reti Televisive Italiane SpA sudarė strateginės partnerystės sutartį, pagal ją Vivendi įsigijo 3,5 % Mediaset Premium SpA ir 100 % Mediaset Premium SpA akcinio kapitalo, perleisdama Mediaset 3,5 % savo paties akcinio kapitalo. Dėl su šia sutartimi susijusių nesutarimų Vivendi pradėjo Mediaset akcijų priešiško perėmimo kampaniją. Vivendi pavyko įgyti 28,8 % Mediaset akcinio kapitalo ir 29,94 % balsavimo teisių jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Vis dėlto turėdama nekontrolinį kvalifikuotąjį akcijų paketą ji negalėjo kontroliuoti šios bendrovės, kurią ir toliau valdė grupė Fininvest. Šiomis aplinkybėmis Mediaset kreipėsi į institucijas teigdama, kad Vivendi pažeidė įstatymus, nes dėl turimų Telecom Italia ir Mediaset akcijų Vivendi pajamos, gaunamos elektroninių ryšių sektoriuje ir sistemoje, jos teigimu, viršija ribas, numatytas šioje nuostatoje, pagal kurią įmonės, įskaitant kontroliuojamąsias ar susijusias įmones, kurių pajamos, gaunamos elektroninių ryšių sektoriuje, viršija 40 % bendrų šio sektoriaus pajamų, negali gauti pajamų, kurios sudarytų daugiau kaip 10 % šioje sistemoje gaunamų pajamų.

ES Teisingumo Teismas rugsėjo 3 d. priėmė prejudicinį sprendimą ir išaiškino, kad SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais kitoje valstybėje narėje įregistruota bendrovė, kurios pajamas, gautas elektroninių ryšių sektoriuje, kaip jis apibrėžtas šiuose teisės aktuose, sudaro daugiau kaip 40 % bendrų šiame sektoriuje gaunamų pajamų, negali integruotoje ryšių sistemoje gauti pajamų, viršijančių 10 % šioje sistemoje gaunamų pajamų.

Įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti pateisinamas tik privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju šis apribojimas turi būti tinkamas užtikrinti, kad būtų pasiektas atitinkamas tikslas, ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas, užtikrinamų laisvių apsauga neabejotinai yra bendrojo intereso tikslas, kuris ypač svarbus demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje, todėl gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C-283/11, EU:C:2013:28, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Teisingumo Teismas taip pat jau buvo nusprendęs, kad įvairiose direktyvose, kuriomis nustatoma nauja elektroninių ryšių paslaugų reguliavimo sistema, įskaitant Pagrindų direktyvą, aiškiai atskiriamas turinio kūrimas, iš kurio kyla redakcinė atsakomybė, ir turinio perdavimas, kuriam jokios redakcinės atsakomybės netaikoma, nes turiniui ir jo perdavimui taikomas atskiras reglamentavimas, kuriuo siekiama jiems būdingų tikslų (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Google, C-193/18, EU:C:2019:498, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atsižvelgiant į tai, kad aiškiai skiriasi turinio kūrimas nuo jo perdavimo, elektroninių ryšių sektoriuje veikiančios įmonės, kurios kontroliuoja turinio perdavimą, nebūtinai kontroliuoja jo kūrimą – už jį atsakingas redaktorius.

“Kontrolė“, vykdoma „susijusios bendrovės“ atžvilgiu, yra pagrįsta plačia prezumpcija, pagal kurią laikytina, kad viena bendrovė daro „didelę įtaką“ kitai bendrovei tuo atveju, kai pirmoji turi bent penktadalį balsavimo teisių antrosios visuotiniame akcininkų susirinkime arba, jei pirmosios bendrovės akcijos kotiruojamos reguliuojamose rinkose, dešimtadalį balsavimo teisių. Tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes neatrodo, kad tai leistų daryti išvadą, jog pirmoji bendrovė iš tikrųjų galėtų daryti įtaką antrajai taip, kad dėl to kiltų pavojus žiniasklaidos ir informacijos pliuralizmui. Nagrinėjamas pagrindinėje byloje, „kontroliuojamosios bendrovės“ padėties prilyginimas „susijusios bendrovės“ padėčiai apskaičiuojant įmonės pajamas, gautas elektroninių ryšių sektoriuje ar IR sistemoje, neatrodo suderinamas su siekiamu tikslu. Vadinasi, nuostatų negalima laikyti tinkama ja siekiamam tikslui pasiekti, nes joje nustatytos ribos nėra susijusios su pavojumi žiniasklaidos pliuralizmui ir jos neleidžia nustatyti, ar ir kokiu mastu įmonė iš tikrųjų gali daryti įtaką žiniasklaidos priemonių turiniui.